Aksumas įsikūręs šiaurės Etiopijoje, Tigrajaus regione, kur kalnai ir slėniai saugo senovės paslaptis. Pavadinimas kilęs iš ge’ez kalbos, senosios etiopiečių šventosios kalbos, ir reiškia „akis”. Tai tarsi simbolis – miestas kaip visos imperijos stebėtojas, matantis praeitį ir ateitį, prekybos kelius ir dvasinius horizontus. Ši prasmė glaudžiai susijusi su religine miesto esme, kur tikėjimas visada buvo … [Skaityti toliau…]
„Kephalaia Gnostika“ – tai Evagrijaus Pontiečio magnum opus, giliausias ir sudėtingiausias jo kūrinys, parašytas apie 393–398 metus Kellijų dykumoje Egipte. Originalus pavadinimas graikiškai – „Κεφαλαία Γνωστικά“ (Kephalaia Gnōstika), kas reiškia „Gnostiniai skyriai“ arba „Pažinimo galvos“. Angliškai vadinamas „Gnostic Chapters“ arba „Centuries on Knowledge“ – „Pažinimo šimtukai“. Lietuviškai galėtų būti „Gnostiniai skyriai“ arba „Pažinimo centurijos“. Tai … [Skaityti toliau…]
„Γνωστικός“ (Gnōstikós) – tai trumpas, bet esminis Evagrijaus Pontiečio traktatas, parašytas IV amžiaus pabaigoje, apie 390–399 metus, Kellijų dykumoje Egipte. Lotyniškas pavadinimas: „Gnosticus“. Angliški pavadinimai: „The Gnostic“, „On the Gnostic“. Lietuviški atitikmenys: „Gnostikas“, „Apie pažinimą“. Nors dažnai laikomas įžanga į didesnius Evagrijaus darbus, šis tekstas yra visiškai savarankiškas ir skirtas pažengusiems asketams, kurie jau įveikė … [Skaityti toliau…]
Atono kalnas, graikiškai vadinamas Athōs, o oficialiai – Autonominė monastinė Šventojo Kalno valstybė (Αὐτοδιοίκητη Μοναστικὴ Πολιτεία Ἁγίου Ὄρους), yra rytiniame Chalkidikės pusiasalyje, Graikijos šiaurėje. Tai unikali vieta pasaulyje, kurioje gyvena tik vienuoliai ir pasauliečiai vyrai. Moterims įžengti draudžiama jau daugiau nei tūkstantį metų, nes Atonas laikomas ypatingai pašvęstu Dievo Motinai. Aukščiausia kalno viršūnė siekia 2033 … [Skaityti toliau…]
Žmogaus sukūrimo klausimas nuo seno kėlė ginčus tarp teologų, filosofų ir mistikų. Ar žmogų sukūrė vienas Dievas, ar kūrybos akte dalyvavo daugybė dvasinių jėgų? Šis klausimas nėra vien teologinė smulkmena – nuo jo priklauso, kaip suprantame žmogaus prigimtį: ar jis tobulas Dievo paveikslas, ar prieštaringa būtybė, kurioje telpa ir šviesa, ir tamsa, ir laisvė, ir … [Skaityti toliau…]
Po Romos imperijos žlugimo 476 m. Šiaurės Afriką dar anksčiau, apie 429–439 m., užėmė vandalai – germanų gentis, priėmusi krikščionybę arijonų forma. Jų valdovas Genserichas (valdė 428–477 m.), o po jo sūnus Hunerichas (valdė 477–484 m.), laikėsi mokymo, kad Kristus nėra amžinas Dievas, o tik Dievo kūrinys. Tokia teologinė pozicija iš pirmo žvilgsnio atrodė abstrakti, … [Skaityti toliau…]
Debesys – Aristofano komedija. Graikiškai kūrinys vadinasi Νεφέλαι (Nephelai), lotyniškai – Nubes, o angliškai – The Clouds. Pavadinimas kilęs iš pačių kūrinio veikėjų – mistiškų moterų-dievybių, vadinamų Debesimis, kurios atstovauja naują dvasinį pasaulį, pakeičiantį tradicinius graikų dievus. Komediją parašė Aristofanas, vienas garsiausių Atėnų senosios komedijos autorių. Kūrinys pastatytas 423 metais prieš mūsų erą per Dionisijų … [Skaityti toliau…]
Galilėja – tai žemė prie ežero ir krikščionybės lopšys, kur Jėzus užaugo, mokė ir darė stebuklus. Šiaurinė Izraelio dalis, tarp Viduržemio jūros ir Jordano slėnio, visada buvo kryžkelė: finikiečiai, graikai, romėnai, žydai – visi paliko pėdsaką šioje derlingoje, kalvotoje žemėje. Lietuviui Galilėja skamba kaip Nazaretas, Kafarnaumas, Kana – vietos, kur prasidėjo Evangelija. Čia subrendo ne … [Skaityti toliau…]
Martyno vasara – tai trumpas, netikėtas šilumos atokvėpis lapkričio pradžioje. Po pirmųjų šalnų ir Vėlinių rūko dangus staiga prašviesėja, o saulė vėl glosto žemę kelioms dienoms ar net savaitei. Europoje žinoma kaip Saint Martin’s Summer, été de la Saint-Martin ar Veranillo de San Martín, o Lietuvoje – tiesiog Martyno vasara, liaudyje siejama su lapkričio 11-ąja, … [Skaityti toliau…]
Žodis „Arabija“ kyla iš senovės semitų kalbų šaknies arab, reiškiančios klajoklius, dykumų ar stepių žmones. Senovės asirų tekstuose panašūs terminai pasirodo dar antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, apibūdindami pietų Mesopotamijos kaimynus. Graikai ir romėnai vėliau pritaikė „Arabia“ visam pusiasaliui – smėlynų ir oazių žemei tarp Raudonosios jūros ir Persijos įlankos. Lietuviškai jis atėjo per lotynišką … [Skaityti toliau…]
Žmogus nuo pat pradžių žino: yra kelias, kuris veda žemyn. Biblijoje jis vadinamas plačiu keliu, vedančiu į pražūtį (Mt 7, 13). Nuodėmė – ne atsitiktinis nukrypimas, o kryptingas žingsnis šiuo taku. Ji žada laisvę, bet įteikia grandines; žada pilnatvę, bet palieka tuštumą. Filosofiškai žiūrint, nuodėmė nėra Dievo išrastas spąstas, o žmogaus laisvės kaina: pasirinkimas, kuris … [Skaityti toliau…]
Mažai kas susimąsto, ką iš tiesų reiškia posakis iš Apaštalų tikėjimo išpažinimo – „nužengimas į pragarus“ (lot. descendit ad inferos). Žodis pragaras čia vartojamas senąja reikšme – kaip Šeolas ar Hadas, mirusiųjų pasaulis, o ne amžinosios bausmės vieta. Tai reiškia, kad Jėzus Kristus po mirties ant kryžiaus nusileido į mirusiųjų buveinę – ne į bausmės … [Skaityti toliau…]