Žmogaus sukūrimo klausimas nuo seno kėlė ginčus tarp teologų, filosofų ir mistikų. Ar žmogų sukūrė vienas Dievas, ar kūrybos akte dalyvavo daugybė dvasinių jėgų? Šis klausimas nėra vien teologinė smulkmena – nuo jo priklauso, kaip suprantame žmogaus prigimtį: ar jis tobulas Dievo paveikslas, ar prieštaringa būtybė, kurioje telpa ir šviesa, ir tamsa, ir laisvė, ir atsakomybė. Daugiskaita Pradžios knygoje atveria duris į gilesnį dieviškumo supratimą – ne kaip griežtą vienybę, bet kaip gyvą bendrystę.
Biblijoje (Pr 1,26) randame paslaptingą frazę: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“ Ši daugiskaita – „padarykime“, „mūsų paveikslą“ – iškart išskiria žmogaus kūrimą iš kitų kūrinijos aktų. Dievas kalba ne kaip vienas, bet tarsi bendrijoje. Kodėl? Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, kaip Origenas „Apie pradžius“ (I, 3, 5; PG 11, 148), matė čia nuorodą į angelus ar dvasines galias, kurias Dievas kviečia liudyti. Rabiniškoje tradicijoje Midrašas „Bereishit Rabbah“ (8:5) aiškina, kad Dievas tarėsi su angelais, kad parodytų nusižeminimą – net Visagalis konsultuojasi, mokydamas teisingumo.
Filonas Aleksandrietis, helenistinis žydų filosofas, savo veikale „De Opificio Mundi“ („Apie pasaulio sukūrimą“, skyriai 72–75) aiškina, kad ši daugiskaita nėra klaida, o giliausia simbolinė nuoroda. Pasak jo, Dievas vienas sukūrė viską, kas yra tobula – dangų, žvaigždes, angelus, nes jie atspindi gryną gėrį. Tačiau žmogus yra mišrios prigimties: jame telpa ir gėris, ir blogis, ir todėl jo kūrimas negalėjo būti vien tik dieviškoji vienybė – jame turėjo pasireikšti ir priešingos jėgos. Dievas „pasikvietė“ savo pagalbininkus – dvasines būtybes, kurios atspindi pasaulio dvilypumą: materialiąją žemę, aistras, potencialą blogiui. Šitaip, anot Filono, žmogaus siela tampa mūšio lauku tarp proto ir aistros, šviesos ir tamsos. Žmogus – ne grynas atspindys, o veidrodis, kuriame matosi visa kūrinija su jos prieštaromis.
Ši mintis vėliau paveikė tiek žydų, tiek krikščionių misticizmą. Rabiniškoje tradicijoje kai kurie aiškintojai, kaip Rashi komentare į Torą (Pr 1,26), teigė, kad Dievas tarė šiuos žodžius angelams, tarsi su jais pasitardamas – ne todėl, kad Jam reikėtų pagalbos, bet kad parodytų nusižeminimą ir teisingumą: net angelai, kurie vėliau pavydėjo žmogui, turėjo pritarti jo sukūrimui. Kiti, kaip kabalistas Zoharas (I, 47a), matė daugiskaitą kaip Dievo atributų – gailestingumo ir teisingumo – dialogą. Krikščioniškoje teologijoje šis sakinys vėliau buvo aiškinamas kaip ankstyva nuoroda į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Šv. Augustinas „Apie Trejybę“ (XII, 7; PL 42, 1003) rašė, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą būtent todėl, kad jo sieloje yra trys galios: atmintis, protas ir valia – trijų Asmenų atspindys. Šv. Grigalius Nazianzietis „Teologinėse kalbose“ (V, 26; PG 36, 160) priduria, kad „mes“ – tai Dievo bendrystė, kurią žmogus turi atkartoti savo gyvenime. Taigi žmogaus daugialypumas yra ne nuodėmės, o dieviškos kilmės ženklas.
Kituose tikėjimuose taip pat pasitaiko panašus „daugiabalsis“ kūrimo motyvas. Indų Vedose žmonių atsiradimas siejamas su kosminiu žmogumi Purusha, kurį dievai aukojo ir iš kurio kūno dalių gimė pasaulis bei socialinės klasės (Rigveda 10.90, Purusha Sukta). Tai ne vieno dievo veiksmas, o kolektyvinis dieviškas aktas – tarsi Visatos pasitarimas, kaip suteikti gyvybei sąmonę. Brahma kuria, Višnu palaiko, Šiva naikina – trys jėgos viename cikle. Graikų mitologijoje žmogaus kūrimas taip pat yra daugiarankis darbas: Prometėjas lipdo iš molio ir vandens, Atėnė įkvepia sielą, o Dzeusas duoda ugnį (Ovidijaus „Metamorfozės“ I, 76–88). Šumerų mituose Enki ir Ninhursag lipdo žmones iš molio, maišyto su dievų krauju (Enki ir Ninhursag mitas).
Islame žmogų sukuria vienas Dievas (Allah), tačiau net ir čia egzistuoja hierarchinė kūrimo grandinė. Koranas sako: „Aš sukūriau žmogų iš molio ir įpūčiau jam iš Savo dvasios“ (Sūra 15:29; taip pat 38:71–72). Dievas pats formuoja kūną iš molio (tin), bet gyvybės aktas įvyksta per „Jo dvasią“ (ruh), kuri tarsi yra kitas Jo veikimo būdas. Angelai liepiami nusilenkti Adomui (Sūra 2:34), rodydami, kad kūrimas apima visą dangiškąją bendriją. Sufijų mistikas Ibn Arabi „Futuhat al-Makkiyya“ (II, 312) mato čia Dievo daugialypumą – Jis vienas, bet Jo vardai (99) veikia kaip jėgos.
Budizme žmogaus „sukūrimas“ – ne dieviškas aktas, o karmų ir priklausomo kilimo (pratityasamutpada) rezultatas, bet net čia – daugiabalsis: penkios skandhos (forma, jausmai, suvokimas, formacijos, sąmonė) susilieja į „aš“. Daoizme žmogus gimsta iš Dao vienybės, bet per yin-yang dualumą.
Filonas siūlo subtilią teologinę išeitį: žmogus yra sukurtas „per daugelį“, bet ne daugelio. Tai reiškia, kad Dievas pats yra visų kūrimo jėgų šaltinis, o Jis leidžia joms veikti, kad pasaulis būtų įvairesnis, gyvesnis. Vienas kuria per daugybę, o daugybė grįžta į Vieną. Ši idėja atsiliepia gnostikų mituose, kur demiurgas (žemesnis dievas) lipdo kūną, o aukštesnė jėga duoda sielą.
Šis požiūris suteikia žmogui unikalią padėtį: jis nėra nei grynai dieviškas, nei grynai žemiškas. Jis stovi tarp dangaus ir žemės, tarp kūrėjo ir kūrinio. Jo prigimtyje gyvena visa Visatos įtampa. Kaip sako Filonas, žmogus „sukurtas kaip veidrodis, kuriame matyti viskas – gėris ir blogis, dorybė ir yda“. Todėl žmogaus gyvenimas tampa nuolatiniu bendrakūrimo veiksmu: jis kasdien kuria pats save, tęsdamas pradėtą Dievo dialogą. Šv. Irenėjus „Adversus Haereses“ (V, 1) vadina žmogų „Dievo rankų darbu“ – Tėvo ir Sūnaus.
Tad atsakymas į klausimą, ar žmogų sukūrė vienas Dievas, ar daugelis, priklauso nuo to, kaip suprantame pačią dieviškumą. Jeigu Dievas – tai vienybė, kurioje gyvena daugybė jėgų, tada žmogaus kūrimas iš tiesų buvo daugiabalsis. Bet net jei Jis vienas, Jo „mes“ išreiškia visatos pilnatvę – proto, dvasios ir kūno bendrakūrystę. Žmogus sukurtas ne tik iš žemės dulkių, bet ir iš dieviško susitarimo – todėl jis visada bus ir kūrinys, ir bendrakūrėjas, ieškantis harmonijos savo prieštaringoje prigimtyje. Šiandien psichologija (pvz., Jungas archetipuose) ar antropologija primena: žmogus – dialogas, trunkantis nuo kūrinijos aušros.