Prieš krikščionis – tas Porfirijaus iš Tyro ugningas manifestas, parašytas apie 270–300 m. po Kr. Romoje, kai krikščionybė dar buvo persekiojama, o pagoniškos šventyklos stovėjo tvirtai kaip Koliziejus. Originalus graikiškas pavadinimas Κατὰ Χριστιανῶν (Kata Christianōn), lotyniškai dažniausiai vadinamas Contra Christianos („Prieš krikščionis“). Lietuviškai – Prieš krikščionis arba Kritika krikščionims, nes tai ne šiaip polemika, o … [Skaityti toliau…]
Žmogaus kultūroje „parduoti sielą“ – tai galinga metafora, reiškianti atsisakyti savo esmės, sąžinės ar dvasinės laisvės mainais į kažką, kas atrodo vertinga, bet galiausiai pavergia. Ši idėja kilo iš viduramžių legendų apie paktus su velniu, bet išplito į filosofiją, meną ir kasdienybę. Ji visada įspėja: trumpalaikė nauda kainuoja per brangiai. Žemiau aptariame įvairius kontekstus su … [Skaityti toliau…]
Teologinėje tradicijoje velnias retai pristatomas kaip originalus kūrėjas – jis veikiau kopijuoja Dievo planus, bet visada su klaida, kuri paverčia gėrį tuštuma. Ši idėja, kilusi iš viduramžių mąstytojų kaip Bernardas Klervietis, pabrėžia: velnio „alternatyvos“ nėra naujos galimybės, o iškraipyti atspindžiai. Jos žada greitą naudą, bet reikalauja kainos, kuri galiausiai viršija bet kokį laimėjimą. Pavyzdžiui, Augustinas … [Skaityti toliau…]
Viduramžių teologijoje velnias dažnai vaizduojamas ne kaip visiškai originalus blogio šaltinis, o kaip iškreiptas Dievo kūrinių atspindys. Viena ryškiausių tokių idėjų – XII amžiaus cisterciečių abato Bernardo Klerviečio posakis: „Velnias yra Dievo beždžionė.“ Ši metafora, užrašyta jo pamoksle apie Giesmių giesmę (Sermo in Cantica Canticorum 33, Patrologia Latina 183, 789), pabrėžia imitacijos aspektą: šėtonas kopijuoja … [Skaityti toliau…]
Viduramžių vienuolynuose, kur jauni vienuoliai klūpėdavo prie altoriaus ir klausdavo, kodėl Dievas reikalauja meilės tik Jam, klausimas skambėjo kaip abejonė: ar tai nėra valdovo egoizmas? Tačiau teologinė tradicija aiškina kitaip – Dievo „pavydas“ nėra žmogaus pavydas, o ugnis, sauganti žmogų nuo klaidingų kelių. Hebrajiškas žodis qanna reiškia ne konkurenciją, o šventos erdvės apsaugą. Dievas nenori … [Skaityti toliau…]
Pikatriksas (Picatrix, arab. Ghāyat al-Ḥakīm – „Išminčiaus tikslas“) – tai okultinis grimuaras, pilnas talismanų receptų, planetų invokacijų ir ritualų, kurie žadėjo antgamtinę valdžią. Parašytas arabų kalba XI amžiuje, jis tapo vienu svarbiausių viduramžių magijos traktatų, jungiančių neoplatonizmą, astrologiją, arabų alchemiją ir hermetinę filosofiją. Vėliau išverstas į lotynų kalbą, Pikatriksas tapo tiltu tarp Rytų mistikos ir … [Skaityti toliau…]
Mezopotamijos smėlynuose, kur Eufratas ir Tigras susipina kaip dvyniai, slepiasi Akadas – Sargono sukurtas miestas, kurio gatvės aidėjo armijų žingsniais ir prekybos šurmuliu. Jo rūmai kilo iš molio plytų, o zikuratai siekė dangų, matydami saulių užtemimus ir karalių svajones. Čia, kur oras kvepia derva ir prieskoniais iš tolimų žemių, žmonės lipdė bronzos ginklus, jausdami, kad … [Skaityti toliau…]
Mezopotamijos lygumose, kur Eufratas lenkiasi kaip lankas, stovi Urukas – seniausias didmiestis, apsuptas molinių sienų, kurios matė saulių užtemimus ir karalių svajones. Jo zikuratai kyla kaip pirštai į dangų, o gatvėse aidi prekybos šurmulys, maišytas su maldomis deivei Inanai. Čia, kur oras kvepia datulėmis ir degančiu aliejumi, žmonės lipdė plytas rankomis, jausdami, kad miestas alsuoja … [Skaityti toliau…]
Kinijos širdyje, kur Tibeto plokščiakalnis susiliečia su lygumomis kaip dangus su žeme, teka Jangdzė – ilgiausia Azijos upė, vingiuojanti 6300 kilometrų nuo Qinghai ledynų iki Šanchajaus deltos. Jos vanduo, galingas ir dumblinas, neša ne tik laivus, bet ir senovės imperijų šešėlius, kur upė kasmet užliedavo ryžių laukus, lyg drakonas purtytų uodegą. Čia, kur rūkas kyla … [Skaityti toliau…]
Vidurio Rytuose, kur kalnai susiliečia su dykuma kaip ugnis su smėliu, teka Eufrato upė – plati ir lėta, vingiuojanti 2800 kilometrų nuo Turkijos Armėnijos aukštumų iki Persijos įlankos, susiliedama su Tigru Šat al-Arabe. Jos vanduo, pilnas dumblo ir žuvų, neša ne tik derlių, bet ir senovės miestų griuvėsius, kur upė kasmet užliedavo laukus, lyg motina … [Skaityti toliau…]
Šiaurės Afrikoje, kur Sachara susiliečia su žaliais slėniais kaip dykuma su sodu, teka Nilo upė – ilgiausia pasaulyje, vingiuojanti 6650 kilometrų nuo Viktorijos ežero gelmių iki Viduržemio jūros deltos. Jos vanduo, dumblinas ir vaiskus, neša ne tik derlingą dumblą, bet ir senovės dievų kuždesius, kur upė kasmet užliedavo laukus, lyg motina maitintų vaikus. Čia, kur … [Skaityti toliau…]
Himalajų ledynuose, kur sniegas tirpsta kaip maldos, prasideda Gango upė (Gangas) – vanduo, kuris teka per Indijos širdį kaip gyva deivė Ganga, nešdama ne tik dumblą, bet ir nuodėmių naštą. Jos bangos, pilnos gėlių žiedlapių ir pelenų, šnabžda sanskrito mantras, o krantuose kunigai aukoja ghee į ugnį, tikėdami, kad srovė nuneš maldas tiesiai į dangų. … [Skaityti toliau…]