Galilėja – tai žemė prie ežero ir krikščionybės lopšys, kur Jėzus užaugo, mokė ir darė stebuklus. Šiaurinė Izraelio dalis, tarp Viduržemio jūros ir Jordano slėnio, visada buvo kryžkelė: finikiečiai, graikai, romėnai, žydai – visi paliko pėdsaką šioje derlingoje, kalvotoje žemėje. Lietuviui Galilėja skamba kaip Nazaretas, Kafarnaumas, Kana – vietos, kur prasidėjo Evangelija. Čia subrendo ne tik Kristus, bet ir krikščioniškoji viltis: paprasti žvejai tapo apaštalais, o ežero bangos nešė žodžius, kurie pakeitė pasaulį.
Žodis „Galilėja“ hebrajiškai reiškia „sritis“ ar „apylinkė“, o pažodžiui – „ratas“, „apskritimas“ – gal dėl kalvų, apsupusių derlingą slėnį, gal dėl to, kad čia viskas sukasi aplink gyvenimą: alyvmedžiai, vynuogynai, žvejų tinklai. Senovėje tai buvo klestintis kraštas: romėnai statė kelius, Herodas Antipas pastatė Tiberiją prie Galilėjos jūros (dar vadinamos Genezareto ežeru ar Tiberiados ežeru). Žydai čia gyveno maišydamiesi su pagonimis – tad Jėzus augo tarp skirtingų kultūrų, kalbų, tikėjimų. Nazaretas, mažas kaimelis kalnuose, buvo jo namai. „Ar iš Nazareto gali išeiti kas gera?“ – klausė skeptikai. Bet išėjo Pasaulio Gelbėtojas.
Jėzaus gyvenimas Galilėjoje – tai Evangelijos širdis. Čia jis pašaukė pirmuosius mokinius prie ežero: „Sekite mane, ir aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Kafarnaume, žvejų miestelyje, gydė ligonius, mokė sinagogoje, ramino audrą ant vandens. Kana – vestuvių stebuklas, vanduo pavirsta vynu. Kalno pamokslas – ant šlaito virš ežero, kur palaiminimų žodžiai sklido kaip vėjas virš bangų. Tabga – duonos ir žuvų padauginimas penkiems tūkstančiams. Galilėja buvo jo bazė: iš čia keliavo į Jeruzalę, čia grįždavo pailsėti. Po Prisikėlimo apaštalai vėl susitiko prie ežero – Jėzus kepė žuvį, klausė Petro: „Ar myli mane?“ Kaip pranašavo Izaijas, „Galilėjoje tautoms užtekėjo šviesa“ – ir ji tebesklinda iki šiol.
Po Jėzaus Galilėja liko krikščionybės centru. Pirmieji tikintieji – žydai ir pagonys – rinkosi Nazarete, Kafarnaume. Romėnai 70 metais sugriovė Jeruzalę ir daugelį Galilėjos miestų, bet bendruomenės išgyveno. Bizantijos laikais statytos bažnyčios: Padauginimo bažnyčia Tabgoje su mozaikomis, Petro primato bažnyčia prie ežero. Kryžiuočiai, osmanai, britai – visi paliko savo pėdsakus, bet Galilėja išlaikė dvasią: piligrimai eina Jėzaus keliais, klauso vėjo, kaip apaštalai.
Šiandien Galilėja – gyvas kraštas. Nazaretas – didelis miestas su Bazilika Apreiškimo, kur angelas aplankė Mariją. Kafarnaumas – griuvėsiai su sinagoga ir Petro namais. Tiberija – kurortas prie ežero, kur plaukioja laivai kaip senovėje. Kalnai žaliuoja alyvmedžiais, ežeras mėlynuoja – žvejai tebemeta tinklus. Čia kartu gyvena žydai, arabai ir krikščionys – tarp taikos ir įtampos, kaip visais laikais. Bet piligrimai iš viso pasaulio atvyksta paliesti akmenų, kuriais vaikščiojo Jėzus, pasinerti į vandenį, kur jis ramino audrą.
Galilėja moko: Dievas renkasi paprastas vietas ir paprastus žmones. Ne Jeruzalės šventykla, o ežero krantas tapo šventove. Čia prasidėjo tikėjimas, kuris apjuosė pasaulį – iš mažo Nazareto į visas tautas. Iš šio paprasto krašto sklido šviesa, kuri negeso net tamsiausiais amžiais.
Toliau pateikta lentelė apibendrina svarbiausias Galilėjos vietas, jų reikšmę ir įvykius.
| Vieta | Aprašymas / Reikšmė | Bibliniai įvykiai ar simboliai |
|---|---|---|
| Nazaretas | Mažas kaimelis kalnuose; Jėzaus vaikystės namai | Apreiškimas Marijai; „Nazarietis“; Apreiškimo Bazilika. |
| Kafarnaumas | Žvejų miestas prie ežero; Jėzaus „miestas“ | Sinagoga; Petro namai; stebuklai; „Žmonių žvejai“. |
| Kana | Kaimas netoli Nazareto | Pirmasis stebuklas – vanduo į vyną vestuvėse. |
| Galilėjos jūra (Genezareto ežeras, Tiberiados ežeras) | Didelis gėlo vandens ežeras | Audros nuraminimas; žvejai pašaukti; žuvies kepimas po Prisikėlimo. |
| Tabga | Pakrantė prie ežero | Duonos ir žuvų padauginimas; Padauginimo bažnyčia. |
| Kalno pamokslas (palaiminimų kalnas) | Šlaitas virš ežero | Palaiminimai: „Palaiminti vargšai dvasia…“. |
| Tiberija | Romėnų miestas prie ežero | Herodo Antipas; šiuolaikinis kurortas; piligrimų uostas. |
Galilėja ir Galilėjus – du vardai, dvi istorijos, viena dvasia
Galileo Galilei – italų astronomas, fizikas ir matematikas, gimęs Pizoje 1564 m., niekada nėra buvęs Galilėjoje. Tačiau jo vardas „Galileo“ italų kalboje reiškia „galilėjietis“ – žmogus iš Galilėjos, krašto, kuriame Jėzus pradėjo savo tikėjimo kelią. Ir čia slypi istorijos paradoksas: vardu susijęs su žeme, iš kurios kilo Evangelijos šviesa, Galilėjus buvo pasmerktas už tai, kad paskelbė kitą šviesą – mokslo tiesą, nepatikusią tiems, kurie sekė Kristaus vardu. 1633 metais Bažnyčios teismas jį privertė išsižadėti minties, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Tačiau, kaip byloja legenda, jis tyliai ištarė: E pur si muove – „Ir vis dėlto ji sukasi.“ Galilėja dovanojo pasauliui tikėjimą, Galilėjus – žinojimą. Abu žvelgė į dangų ieškodami tiesos – tik skirtingais keliais.