Poimandras (graikiškai Ποιμάνδρης, lotyniškai Pimander) yra pirmasis ir svarbiausias „Corpus Hermeticum“ traktatas. Tai filosofinis ir mistinis dialogas tarp Hermeso Trismegisto (Ἑρμῆς ὁ Τρισμέγιστος) ir dvasinės būtybės, pasivadinusios Poimandru. Vardo kilmė nėra galutinai paaiškinta: tradiciškai jis siejamas su graikišku junginiu poimēn („piemuo“) ir anēr („žmogus“), todėl aiškinamas kaip „žmonių piemuo“, tačiau dalis tyrėjų, atkreipdami dėmesį į … [Skaityti toliau…]
„Žmogus – mirtingas dievas, o dangiškasis dievas – nemirtingas žmogus“ tai frazė, kilusi iš hermetizmo tradicijos, konkrečiai iš Corpus Hermeticum, priskiriamo legendiniam Hermesui Trismegistui. Ši mintis, randama traktate Asclepius, glaustai išreiškia hermetizmo esmę: žmogaus ir dieviškumo ryšį, pabrėždama, kad žmogus turi dievišką potencialą, o dievas dalijasi žmogiškumu per savo kūrybinę prigimtį. Frazė kalba apie žmogaus … [Skaityti toliau…]
Frazė „Tai, kas apačioje, panašu į tai, kas viršuje, ir tai, kas viršuje, panašu į tai, kas apačioje, kad įvyktų vieno stebuklas“ kilusi iš senovės hermetizmo tradicijos, konkrečiai iš Smaragdo lentelės, priskiriamos Hermesui Trismegistui. Šis tekstas, datuojamas helenistiniu laikotarpiu, apie II–III a. po Kr., buvo alchemikų ir mistikų vadovas. Frazė perteikia mintį, kad mažesni dalykai … [Skaityti toliau…]
Koranas mini pragarą, vadinamą Jahannam, kaip vietą, kur nusidėjėliai kenčia amžinai. Tai ne tik bausmės simbolis, bet ir įspėjimas tikintiesiems, kad vengtų nuodėmių. Pragaras aprašomas kaip ugnies bedugnė su septyniais sluoksniais, kiekvienas skirtas skirtingo sunkumo nusikaltimams. Pagrindinės suros, kur minimas Jahannam, – Al-Muddaththir (74), Al-Waqi’ah (56), Al-Qariah (101), Al-Humazah (104), Al-Furqan (25), Al-Baqara (2) ir … [Skaityti toliau…]
Religijų istorijoje viena iš pasikartojančių temų yra tikėjimo svarba ir pasekmės tiems, kurie atmeta dieviškąją žinią. Daugelis šventųjų tekstų kalba apie amžiną atlygį tikintiesiems ir bausmę tiems, kurie neigia Dievą ar nepripažįsta Jo ženklų. Netikintiesiems dažnai žadamas pragaras, ugnies kančios arba amžinas atskyrimas nuo Dievo. Korane ši tema išreikšta labai aiškiai. 86 suroje „At-Tāriq“ randame … [Skaityti toliau…]
Palapinių šventė, hebrajiškai vadinama Sukkot, yra viena svarbiausių žydų religinių švenčių, turinti tiek istorinę, tiek žemdirbišką prasmę. Ji švenčiama septynias dienas iškart po Derliaus nuėmimo šventės – Tėviškės dienos (Yom Kippur), dažniausiai rugsėjo–spalio mėnesiais pagal hebrajų kalendorių. Žodis sukka hebrajų kalba reiškia laikinas pastoges arba palapines, primenančias laikinas būstines, kurias izraelitai naudojo keliaudami per Sinajaus … [Skaityti toliau…]
Rusų liaudies pasaka Pasaka „Apgauti kunigai“ moko, kad gudrumas ir sąžiningas darbas gali pergudrauti godumą ir kvailumą. Senis Osiapas, pasitelkęs savo išradingumą ir paprastą apgaulę, sugebėjo išnaudoti kunigų godumą, parduodamas jiems „stebuklingą“ skrybėlę ir kryžių, kurie iš tikrųjų neturėjo jokios galios. Pasaka šmaikščiai išjuokia dvasininkų naivumą ir godumą, parodydama, kad net paprastas kaimietis gali juos … [Skaityti toliau…]
Rusų liaudies pasaka Pasaka „Raguotasis klebonas“ moko, kad godumas ir nesąžiningumas atsisuka prieš tuos, kurie siekia pasipelnyti kitų sąskaita. Ji pabrėžia, kad teisingumas ir sąžinė yra svarbiau už turtus, o bandymas apgauti kitus gali privesti prie negrįžtamų pasekmių, kaip klebono atveju, kai jis lieka su prilipusia ožkos kailiu. Pasaka taip pat išjuokia veidmainiškumą ir religinių … [Skaityti toliau…]
Lenkų liaudies pasaka Ši pasaka yra neįprasta tuo, kad Dievas ir velnias (antikristas) vaizduojami kaip veikėjai, kurie draugiškai bendrauja ir diskutuoja, o ne kaip amžini priešai. Tai atspindi lenkų folkloro tendenciją humanizuoti net antgamtines būtybes, suteikiant joms kasdienio gyvenimo bruožų ir humorą. Pasakoje taip pat matomas krikščioniškosios moralės ir liaudiško sąmojo derinys, kur velnias išjuokiamas, … [Skaityti toliau…]
Heskali Zimmer Pasaka perpasakoja krikščionišką Liuciferio kritimo mitą, tačiau pateikia jį su unikaliu požiūriu, pabrėždama laisvos valios ir kūrybos svarbą. Liuciferio troškimas tapti kūrėju atspindi žmogaus siekį savarankiškumui, tačiau jo nesugebėjimas kurti harmoningai rodo, kad tikras kūrybiškumas įmanomas tik išlaikant ryšį su dieviškąja tvarka. Pasakos pabaiga, kur Dievas Žemę vadina „treniruočių poligonu“, įneša egzistencinę perspektyvą, … [Skaityti toliau…]
Frazė, kurią žmonės gali išgirsti tada, kai padaro klaidą arba jaučia gailestį dėl impulso vedamo sprendimo. Ji skamba griežtai, net skaudžiai, bet turi savo psichologinį ir neuromokslinį pagrindą. Tačiau ji nebūtinai reiškia, kad asmens atsakomybė sunaikinta arba kad „tu“ iš tikrųjų neegzistuoji. Neurofiziologija parodė, kad tam tikri smegenų signalai dažnai užregistruojami prieš sąmoningą ketinimą. Tai … [Skaityti toliau…]
Klausimas atrodo paradoksalus: juk atrodytų, kad tai tas pats, nes mes esame mūsų smegenys. Bet kai tik pažvelgiame giliau, atsiveria ištisa sritis prieštaravimų, kuriuose kryžiuojasi mokslas, filosofija ir religija. Mokslas čia pirmasis išprovokavo šoką. XX a. pabaigoje Benjaminas Libet atliko eksperimentus, kuriuose matavo smegenų aktyvumą. Paaiškėjo, kad elektrinis impulsas, rodantis sprendimo pradžią, smegenyse pasirodo dalimis … [Skaityti toliau…]