Arabija

Žodis „Arabija“ kyla iš senovės semitų kalbų šaknies arab, reiškiančios klajoklius, dykumų ar stepių žmones. Senovės asirų tekstuose panašūs terminai pasirodo dar antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, apibūdindami pietų Mesopotamijos kaimynus. Graikai ir romėnai vėliau pritaikė „Arabia“ visam pusiasaliui – smėlynų ir oazių žemei tarp Raudonosios jūros ir Persijos įlankos. Lietuviškai jis atėjo per lotynišką tarpininkavimą, o reikšmė liko ta pati: didžiulė erdvė, kur gyveno gentys, iš kurių susiklostė arabų tauta. Arabijos kraštovaizdis – smėlis, kalnai ir oazės – nulėmė ne tik gyvenimo būdą, bet ir pasaulėjautą: dykumos vienatvė tapo dvasingumo šaltiniu.

Prieš islamą Arabijos pusiasalis buvo spalvinga tikėjimų mozaika. Dauguma arabų garbino daugybę dievų, o jų šventyklas prižiūrėjo kahinai – žyniai ir būrėjai. Kiekviena gentis turėjo savo dievybes: Hubalą kaip vyriausiąjį Mekos šventykloje, Al-Lat, Al-Uzza ir Manat kaip deives, siejamas su vaisingumu ir karu. Akmenys, medžiai, šaltiniai – viskas galėjo būti šventa. Šamanai aiškindavo ženklus, o piligrimų kelionės į Meką traukė prekybininkus iš visur. Beduinai, dykumų klajokliai, išlaikė arabų kalbą ir poeziją, perduodami senąsias dykumos dainas ir pasakojimus. Kaaba, dar prieš islamą buvusi šventykla su Hubalo stabais, traukė minias iš viso pusiasalio.

Žydų bendruomenės klestėjo Jemene ir šiaurėje – Jatrebe (vėliau Medinoje) bei Taifo apylinkėse. Žydai kūrė prekybinius miestelius ir oazes, palikdami stiprų kultūrinį pėdsaką arabų tradicijoje. Jų įtaka ypač matėsi Himjaro karalystėje, kur karalius Dhu Nuwasas priėmė judaizmą ir net valdė kaip žydų valdovas. Krikščionybė skverbėsi per Bizantiją ir Etiopiją: nestoriečiai veikė rytų pakrantėje, Bahreine ir Hiroje (dabartiniame Irake), o monofizitai turėjo įtakos pietiniam pakraščiui per Aksumo karalystę. Abisinijos krikščionys šeštame amžiuje net užėmė Jemeną, kovodami su žydais. Tuo metu ir zoroastrizmas, atėjęs iš Persijos, plito Bahreine ir rytinėje pakrantėje, egzistavo greta vietinių arabų kultų, liudydamas, kaip glaudžiai susipynė Persijos ir Arabijos tikėjimai – ugnies šventyklos stovėjo šalia vietinių stabų altorių.

Visa tai pasikeitė su Mahometu, gimusiu apie 570 metus Mekoje. Jis augo prekybininkų šeimoje, vedė turtingą našlę Chadidžą bint Huwaylid, ir pradėjo medituoti olose. 610 metais, pasak tradicijos, jam apsireiškė angelas Gabrielius ir perdavė pirmuosius Korano žodžius – „Skaityk!“ (Iqra’). Mahometas skelbė vienintelį Dievą – Alachą ir atmetė stabmeldystę, ragindamas siekti teisingumo. Mekos elitas jį persekiojo, tad 622 metais jis pabėgo į Mediną – tai hidžra, islamo kalendoriaus pradžia. Ten sukūrė bendruomenę, kovėsi su priešais ir grįžo nugalėtoju į Meką 630-aisiais, išvalydamas Kaabą nuo stabų. Po jo mirties 632 metais kalifai per šimtmetį išplėtė islamo valdžią nuo Atlanto vandenyno iki Indo upės.

Šiandien Arabijos pusiasalis – Saudo Arabija, Jemenas, Omanas ir kitos šalys – daugiausia musulmoniškas. Saudo Arabijoje vyrauja sunitų islamo wahabizmo kryptis, Omane – ibaditai, Jemeno dalyse – šiitai. Mažumos – krikščionys emigrantai, hinduistai darbininkai iš Pietų Azijos – gyvena uždarai, jų religinės praktikos dažniausiai leidžiamos tik privačiai, be viešų šventyklų. Piligrimystė į Meką kasmet sutraukia milijonus tikinčiųjų, o religija reguliuoja viską: nuo maldos penkis kartus per dieną iki šeimos teisės. Tačiau senovės politeizmas išnyko, o kai kurie papročiai, kaip pagarba akmenims ar šaltiniams, slapta išliko liaudies tikėjimuose – pavyzdžiui, tradicija liesti Juodąjį akmenį Kaaboje galimas senesnių ritualų atgarsis. Islamas čia ne vien tikėjimas, o kvėpavimo ritmas – jungiantis praeities smėlį su dabarties miestų blizgesiu. Dykuma – tyla. Bet ta tyla kalbėjo, ir iš jos kilo malda – pirmapradė ir amžina kaip smėlis.

Toliau pateikta lentelė apibendrina svarbiausius religijų etapus ir jų plitimą Arabijos pusiasalyje.