Mažai kas susimąsto, ką iš tiesų reiškia posakis iš Apaštalų tikėjimo išpažinimo – „nužengimas į pragarus“ (lot. descendit ad inferos). Žodis pragaras čia vartojamas senąja reikšme – kaip Šeolas ar Hadas, mirusiųjų pasaulis, o ne amžinosios bausmės vieta. Tai reiškia, kad Jėzus Kristus po mirties ant kryžiaus nusileido į mirusiųjų buveinę – ne į bausmės vietą, o į tą pasaulį, kur laukė teisieji iš Senojo Testamento. Ten Jis paskelbė pergalę prieš mirtį, nuodėmę ir šėtoną. Šis įvykis vadinamas „nusileidimu į pragarus“ ir yra esminė Velykų paslapties dalis: Jėzus ne tik mirė, bet ir nugalėjo tamsą iš vidaus. Nusileidimas į pragarus yra vidurinė Velykų tridienio dalis – tarp kryžiaus mirties ir prisikėlimo aušros.
Naujasis Testamentas duoda aiškių užuominų, nors ir ne tiesioginį pasakojimą. 1 Petro laiške rašoma: „Juo [Kristumi] nuėjęs ir kaliniams dvasioms paskelbė, kurie kadaise buvo nepaklusnūs“ (1 Pt 3, 19–20). Čia minimos dvasios – tai puolę angelai ar senovės žmonės, laukę išlaisvinimo. Kitoje vietoje tas pats apaštalas sako: „Evangelija buvo paskelbta ir mirusiems“ (1 Pt 4, 6). Efeziečiams laiške Paulius cituoja Psalmę: „Užlipęs į aukštybes, jis nusivedė belaisvių eilę“ (Ef 4, 8). Tai rodo, kad Jėzus išvedė teisuosius į dangų. Pats Jėzus kryžiuje žadėjo nusikaltėliui: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43) – bet rojus tada dar nebuvo atvertas, tad nusileidimas paaiškina, kaip tai įvyko.
Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, kaip Šv. Augustinas ar Klemensas Aleksandrietis, aiškino, kad Jėzus nusileido į Šeolą (mirusiųjų pasaulį) arba Hadesą. Ten buvo dvi dalys: Limbo patriarchų – kur laukė Abraomas, Mozė, Dovydas ir kiti teisieji, negalėję įžengti į dangų be Kristaus atpirkimo (šis Limbo vadinamas patriarchų buveine – ne tas pats, kaip vėliau teologijoje minimas kūdikių limbas); ir gilesnė bausmės vieta nuodėmingiesiems. Jėzus atėjo ne kankintis, o skelbti pergalę. Jėzus pragare nėra pralaimėtojas – Jis ten vieši kaip Karalius, skelbiantis pergalę. Rytų ikonografijoje Kristus vaizduojamas stovintis ant sutryptų pragaro vartų, po kojomis – sutryptas velnias – tai ženklas, kad blogio jėgos nebevaldo net mirusiųjų pasaulio. Katalikų katekizme (636 punktas) sakoma: „Šis nusileidimas į mirusiųjų buveinę reiškia, kad Kristus mirė tikrai ir kad Jo mirtis buvo visos žmonijos atpirkimas.“ Protestantai kartais interpretuoja metaforiškai – kaip Jėzaus kančią kryžiuje, bet dauguma laiko istoriniu įvykiu. Ortodoksai pabrėžia, kad Jėzus „sutrypė mirtį mirtimi“ – tropare iš Velykų.
Ką Jėzus veikė pragare?
Pagal tradiciją:
- Paskelbė pergalę: Šėtonui ir jo angelams parodė, kad kryžius – ne pralaimėjimas, o ginklas. Kolosiečiams laiške: „Atėmęs galias iš kunigaikštysčių ir valdžių, viešai juos pažemino“ (Kol 2, 15).
- Išlaisvino teisuosius: Atvėrė dangų tiems, kurie tikėjo Dievo pažadais iki Kristaus. Abraomas džiaugėsi „pamatęs mano dieną“ (Jn 8, 56).
- Neišlaisvino pasmerktųjų: Bausmės pragaras liko užrakintas – ten patenka tik po Paskutinio teismo.
Tai truko nuo Didžiojo penktadienio popietės iki Velykų ryto – „tris dienas“ pagal senovės skaičiavimą. Pagal semitų laiko suvokimą, net ir dalis dienos buvo laikoma pilna diena – todėl nuo penktadienio popietės iki sekmadienio ryto vadinama „trimis dienomis“. Po nusileidimo Kristus pasiėmė mirties ir pragaro raktus (Apr 1, 18) – tai kulminacija Jo valdžios įtvirtinimo visoje kūrinijoje.
Prasmė
Nusileidimas rodo, kad Jėzus palietė giliausią žmogaus kančią – mirtį ir atskirtį nuo Dievo. Nėra vietos, kur Jis nebūtų nuėjęs už mus. Šv. Jonas Auksaburnis sakė: „Pragaras pasiuto, kai sutiko Tave apačioje.“ Tai viltis laidotuvėse, ligoninėse, neviltyje: Kristus jau nugalėjo blogiausia. Velykos prasideda ne tuščiu kapu, o sulaužytais pragaro vartais.
Ši doktrina jungia kryžių su prisikėlimu: be nusileidimo nėra pakilimo. Gyvenk žinodamas, kad Jėzus laiko raktus nuo mirties ir pragaro – Jo pergalė tampa tavo. Ten, kur žmogus mato tamsą, Kristus jau paliko šviesos pėdsaką.