Žmogus nuo pat pradžių žino: yra kelias, kuris veda žemyn. Biblijoje jis vadinamas plačiu keliu, vedančiu į pražūtį (Mt 7, 13). Nuodėmė – ne atsitiktinis nukrypimas, o kryptingas žingsnis šiuo taku. Ji žada laisvę, bet įteikia grandines; žada pilnatvę, bet palieka tuštumą. Filosofiškai žiūrint, nuodėmė nėra Dievo išrastas spąstas, o žmogaus laisvės kaina: pasirinkimas, kuris atskiria nuo Šaltinio ir galiausiai nuveda į pragarą – ne kaip bausmę iš viršaus, bet kaip natūralią pasekmę iš vidaus.
Augustinas savo „Išpažinimuose“ rašo: „Nuodėmė – tai meilė sau iki Dievo paniekinimo.“ Ji prasideda ne dideliu blogiu, o mažu sutikimu: „Dar kartą, ir viskas.“ Tai kaip priklausomybė – pirmas žingsnis savanoriškas, bet kelias tampa neišvengiamas. Šiuolaikinė psichologija tai vadina „kompulsas“: kuo daugiau pasiduodi, tuo silpnesnis daraisi. Nuodėmė žada kontrolę („Aš valdau savo gyvenimą“), bet atima ją – žmogus tampa savo aistrų vergu.
Filosofas Kierkegaard’as kalbėjo apie „neviltį“: nuodėmė – tai bandymas būti savimi be Dievo, kas galiausiai veda į savęs praradimą. Pragaro ugnis nėra išorinis liepsnos žarnojimas, o vidinė sąžinės kančia – amžina neapykanta tam, kuo tapai be Dievo.
Kelias žemyn: laiptai, o ne staigus kritimas
Nuodėmė retai būna staigi. Ji – procesas:
- Mažas sutikimas – „Nieko blogo, jei niekas nemato.“
- Įprotis – „Tai jau mano dalis.“
- Priklausomybė – „Negaliu be to.“
- Aklumas – „Tai ne nuodėmė, tai gyvenimas.“
C. S. Lewisas „Didžiojoje skyryboje“ rašo: „Pragaro vartai užrakinti iš vidaus.“ Nykštukai ten sėdi tamsoje, bet mano, kad valgo puotą – jų vaizduotė uždara, jie patys sau pastatė sieną.
Ne bausmė, o pasekmė
Dantės „Dieviškoji komedija“ virš pragaro vartų užrašyta: „Čia įeinantys palieka viltį.“ Bet kas pastatė vartus? Žmogus. Kiekviena nuodėmė – plyta šioje sienoje. Dievas netrukdo – Jis gerbia laisvę. Kaip tėvas leidžia vaikui išeiti iš namų, nors žino, kad lauke šalta.
Šventasis Raštas sako: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Rom 6, 23). Ne Dievo kerštas, o natūrali mirties logika: atskirtis nuo Gyvenimo Šaltinio veda į mirtį. Pragare nėra Dievo – tai didžiausia kančia. Kaip žuvis be vandens, žmogus be Dievo – amžina agonija.
Nuodėmė veda žemyn, bet atgaila – aukštyn. Kiekvienas žingsnis atgal nuo nuodėmės – žingsnis link šviesos. Prisikėlimo istorija prasideda ne tuščiu kapu, o nusileidimu į pragarus: Kristus ten nuėjo ne tam, kad pasiliktų, bet kad ištrauktų. Jis laiko raktus (Apr 1, 18) – bet duris turi atidaryti tu.
Nuodėmė – ne draudžiamas vaisius, o apnuodytas. Ji žada gyvenimą, bet duoda mirtį. Pragaro kelias grįstas gerais ketinimais, kurie pamažu tampa blogais įpročiais. Bet kelias aukštyn – siauras, bet tikras. Kiekvieną rytą klausimas tas pats: „Kur eisiu šiandien – link Šaltinio ar nuo Jo?“
Viduramžių mistikuose, pavyzdžiui, Meisteris Eckhartas, kalbama apie „nuodėmės šaknį“, kuri slypi „dvasios dykumoje“, kurioje Dievas nebegali būti pilnai priimtas. Ši dykuma atsiranda, kai ego (aš) tampa absoliutu, užimdama Dievo vietą. Tai vadinama „dvasiniu savęs įsimylėjimu“. Be to, Vakarų teologijoje egzistuoja koncepcija apie „prigimtinę nuodėmę“ (original sin), kuri nėra tik Adomo poelgio pasekmė, bet paveldėta polinkio būsena, kuri palengvina pasirinkimą eiti klaidingu keliu. Šis kelias į pragarą yra ne tiek išorinė bausmė, kiek vidinė būsena, kurioje prarandama geba mylėti ir būti mylimam Dievo prasme, todėl pragarą galima suvokti kaip absoliutų atsiskyrimą nuo Meilės.