Jobaro sinagoga – viena seniausių žydų šventovių pasaulyje, esanti Sirijos sostinės Damasko priemiestyje Jobare. Pasakojama, kad jos ištakos siekia net VIII amžių prieš Kristų. Tradicija teigia, kad pranašas Elijas (Elijah) kadaise slėpėsi oloje po šiuo pastatu, o jo mokinys Eliziejus (Elisha) ten meldėsi. Dėl to vieta tapo šventa ne tik žydams, bet ir kai kuriems krikščionims bei musulmonams.
Istoriniuose šaltiniuose Jobaro sinagoga minima nuo viduramžių. XII amžiuje ją aprašė keliautojai, vadindami „už miesto sienos esančia šviesos vieta“. Tuo metu čia atvykdavo piligrimai iš visos Sirijos ir Palestinos, nes sinagogoje buvo laikomos senos Toros ritinių kopijos ir kiti šventi daiktai. XIX amžiuje Jobaras dar buvo gyvas žydų kaimas su mokykla, turgumi ir keliomis dešimtimis šeimų. Sinagoga tapo ne tik maldos vieta, bet ir bendruomenės centru, kuriame švęstos šventės, priimami svečiai, saugoti dokumentai.
Pastatas išsiskyrė savo architektūra – jame buvo trylika marmurinių kolonų, simetriškai išdėstytų po šešias dešinėje ir septynias kairėje. Sienos puoštos ornamentais ir hebrajiškais įrašais, o po sinagoga driekėsi ola, kur, kaip tikėta, ilsėjosi pranašo Elijo pėdsakai. Tai buvo vieta, kurioje susiliejo mitas ir akmuo – šventumo pojūtis, kylantis ne iš prabangos, o iš tylos ir senumo.
Per Sirijos pilietinį karą ši vieta tapo fronto linijos dalimi. 2013–2014 metais sinagoga buvo smarkiai apšaudyta, dalis pastato sugriuvo, išnešti ritualiniai daiktai ir senoviniai rankraščiai. Iki karo ji dar buvo viena iš paskutinių veikiančių žydų maldos vietų Sirijoje. Dabar likę tik griuvėsiai ir keli išsaugoti fragmentai, o vietos bendruomenė išsisklaidžiusi po pasaulį.