Šv. Pauliaus siena Damasko senamiestyje – viena iš tų vietų, kur istorija, tikėjimas ir legenda persipina taip, kad beveik nebesvarbu, kur baigiasi faktai. Tai ne tik akmeninė miesto gynybinės sienos dalis, bet ir gyvas pasakojimas apie vieną dramatiškiausių Naujojo Testamento momentų – Sauliaus iš Tarso pabėgimą, kai jis dar tik žengė pirmuosius žingsnius tapdamas apaštalu Pauliumi.
Pirmiausia verta prisiminti kontekstą. Maždaug 34 metais po Kristaus Saulius buvo uolus fariziejus, žinomas dėl savo griežto požiūrio į ankstyvuosius krikščionis. Būtent jis dalyvavo pirmojo krikščionio kankinio Stepono nužudyme ir su įgaliojimais iš Jeruzalės vyriausiųjų kunigų išvyko į Damaską suimti Jėzaus sekėjų. Tačiau pakeliui įvyko tai, ką vadiname Damasko stebuklu.
Ant kelio, netoli miesto vartų, Saulių apakino šviesos blyksnis ir jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ Tai buvo Jėzus. Po šio įvykio Saulius neteko regėjimo ir tris dienas praleido aklas, kol Ananijas – vienas iš vietos krikščionių – uždėjo jam rankas ir atgavo regėjimą. Tada jis pasikrikštijo, o jo gyvenimo kryptis visiškai pasikeitė. Buvęs krikščionių persekiotojas tapo jų skelbėju.
Tačiau Damasko valdžia netruko sužinoti apie jo atsivertimą. Žydų vyresnieji ir miesto valdytojas, bijodami neramumų, nusprendė jį suimti. Pasakojama, kad naktį jo mokiniai nuleido jį per miesto sieną pintame krepšyje, pro mažą angą netoli Bab Kisan vartų. Tai aprašyta apaštalo darbų knygoje: „Bet per naktį mokiniai jį nuleido per sieną pintame krepšyje.“ Ši vieta tapo vadinama Šv. Pauliaus siena – simboliniu krikščionybės išėjimo tašku iš žydų pasaulio į platesnį pasaulį.
Dabartinis pastatas, stovintis prie Bab Kisan vartų, yra mažytė koplyčia, pastatyta XIX amžiuje ant senųjų romėniškų ir bizantiškų pamatų. Jis vadinamas Šv. Pauliaus koplyčia prie sienos. Jos fasadas paprastas, be didingumo, bet tai sąmoningas pasirinkimas – ji simbolizuoja nuolankumą ir dvasinį atgimimą. Viduje ant sienų išlikę keli XIX a. pabaigos paveikslai ir freskos, vaizduojantys epizodą, kai Paulius nuleidžiamas iš miesto per langą. Tuo metu Damasko siena buvo aukšta, o krepšys – vienintelė galimybė pabėgti.
Legenda pasakoja, kad kai Paulius kabėjo tame krepšyje, jis meldėsi ne dėl savęs, o dėl tų, kurie jį medžiojo. Esą jis prašė Dievo atleisti persekiotojams, nes „jie nežino, ką daro“. Kai jis nusileido ant žemės, jį pasitiko keliautojų grupė, su kuria iškeliavo į Arabijos dykumą, kur praleido keletą metų maldoje ir vienumoje, kol galiausiai grįžo į Jeruzalę.
Vietiniai Damasko gyventojai iki šiol turi įvairių padavimų apie tą naktį. Vieni sako, kad krepšį nuleido trys moterys, kurios rizikavo gyvybėmis, nes budėję sargybiniai buvo ginkluoti ir turėjo įsakymą šaudyti. Kiti pasakoja, kad kai Paulius palietė žemę, siena šalia jo stebuklingai įtrūko – ir tas įtrūkimas ilgai buvo matomas akmenyje. Vėliau, kai krikščionys gavo laisvę, būtent toje vietoje pastatė mažą maldos vietą, kuri per šimtmečius tapo šventove.
Dar viena legenda pasakoja, kad prieš pat pabėgimą Paulius parašė trumpą maldą ant molinės lentelės ir įspraudė ją į sienos plyšį. Kai Damaską užkariavo musulmonai, vienas iš darbininkų tą lentelę rado ir neva ją perdavė vietos krikščionims. Lentelė dingusi, bet jos kopija iki šiol rodoma kai kuriose Sirijos bažnyčiose.
Šv. Pauliaus siena ilgainiui tapo ne tik krikščioniškos istorijos, bet ir miesto atminties dalimi. Damaskas, seniausiai nuolat gyvenamas miestas pasaulyje, šį įvykį priima kaip savą – tiek krikščionys, tiek musulmonai gerbia šią vietą. Musulmonų tradicijoje Paulius (Bulus) laikomas vienu iš tų, kurie perteikė pranašų žinią pasauliui, todėl šalia sienos kartais galima išvysti ir vietinius, uždegančius žvakeles ne iš tradicijos, o iš pagarbos.
Šiandien prie Šv. Pauliaus sienos dažnai stovi piligrimai. Jie ne visada atvyksta su gėlėmis ar smilkalais – kai kurie tiesiog tyli. Stovint šalia tos senosios sienos, kur kažkada pintas krepšys leidosi nakties tamsoje, lengva suprasti, kad ne pats mūras šventas, o tai, kas jame įvyko – žmogaus pavertimas tiesos liudytoju.