Karbala, įsikūrusi centrinėje Irako dalyje, prie Eufrato intako, kur dykuma susilieja su palmėmis ir minaretų šešėliais, traukia kaip magnetas šiitų pasaulį. Žodis kilęs iš aramėjų kalbos „karbala” – „kančios sodas” arba „minkštas dirvožemis”, kur kraujas lengvai susigeria. Arabai vadina ją Karbala, o ši prasmė gimė iš tragiškos istorijos: čia 680 metais pralietas kraujas pavertė paprastą lygumą šventąja vieta, kur skausmas tapo tikėjimo pamatu.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Karbala tapo šitų istorijos širdimi 680 metų spalio 10 dieną, kai Husainas ibn Ali, pranašo Mahometo anūkas ir trečiasis imamas, su 72 pasekėjais susidūrė su umajadų kalifo Jazido I armija – tūkstančiais karių. Husainas, atsisakęs prisiekti Jazidui, laikytam netikusiu lyderiu, traukė į Kufo miestą, kur jį kvietė irakiečiai, žadantys paramą. Bet išdavystė užkirto kelią: armija apsupo stovyklą prie Eufrato, atkirsdama vandenį ištroškusiems moterims ir vaikams. Husainas bandė derėtis su vadu Umaru ibn Sa’adu, siūlydamas palikti Iraką, bet įsakymai iš Bagdado buvo negailestingi.
Ashura diena, Muharramo 10-oji, virto skerdyne: Husaino brolis Abbas žuvo siekdamas vandens, jo sūnus Ali Zain al-Abidinas išgyveno, o pats imamas krito su ietimi širdyje ir galva nukirsta. Jo šešiametis sūnus Ali al-Asghar, siekiantis lašo vandens, buvo nušautas strėle į gerklę. Žuvusieji palaidoti masiniame kape, o galvos išsiųstos kaip trofėjai. Šis įvykis, vadinamas Karbalos mūšiu, įžiebė antrąją Fitną – pilietinį karą, kuriame irakiečiai kūrė kampanijas atkeršydami, kaip Tawwabin maištas ar Mukhtaro al-Thaqafi sukilimas.
Vėliau miestas klestėjo kaip piligrimystės centras: Abbasidų laikais VIII amžiuje pastatyta Husaino mauzoliejus, o Buyidų dinastija X amžiuje skatino Muharramo ritualus, stiprindama šiitų tapatybę. 1501 metais Safavidai Irane paskelbė dvylika imamų šiizmą valstybine religija, naudodami Karbalą propagandai – Husaino mirtis tapo revoliucijos varikliu. 1801 metais wahabitai iš Saudo Arabijos apiplėšė šventyklas, nužudydami tūkstančius, bet tai tik sustiprino atsparumą. Saddam Hussein draudė piligrimystes, o 2004 metais per Ashura sprogo bombos, nusinešusios šimtus gyvybių. Šie smūgiai nepanaikino traukos – Karbala liko kančios ir pasipriešinimo simboliu.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Karbala – šiitų širdis, traukianti milijonus: kasmet Ashura metu, Muharramo 10-ąją, iki 34 milijonų verkia Husainą, o Arbaeen – 40 dienų po – sutraukia iki 40 milijonų, daugiausia pėsčiomis iš Nadžaf o, 80 km keliu. Jie neša juodus vėliavas, muša krūtines, dalijasi maistu – tai ne tik gedulas, bet ir solidarumas prieš priespaudą. Husaino mauzoliejus, su auksu dengtu kupolu ir sidabro grotomis, saugo jo kapą greta brolio Abbaso – piligrimai liečia sienas, prašydami palaimos, o viduje skamba recituotos eilutėraščiai iš Karbalos istorijų.
Šventės čia – tautos pulsas: Muharramo mėnesį gatvėse tazia – miniatiūriniai karstai su Husaino atvaizdais, o vakarais – majlis susirinkimai, kur pasakotojai ima krūtine, žadindami emocijas. Arbaeen procesija – pasaulinis įvykis: savanoriai maitina alkanus, gydo sužeistuosius, o moterys dalijasi chadorais. Miestas saugo relikvijas – Husaino vėzdą, o tradicija sako, kad piligrimystė čia prilygsta hajjui į Meką.