Kufa, arabų kalba al-Kūfa, glūdi centrinėje Irako dalyje, 170 kilometrų į pietus nuo Bagdado, ant Eufrato upės kranto, kur smėlio lygumos susilieja su palmėmis ir senais moliniais namais. Žodis reiškia „smėlėtą žemę” arba „vietą, kur susirenka kariai” – iš senosios arabų kalbos, nurodant karinę stovyklą, kuri virto miestu. Ši prasmė gimė iš jo pradžių: 638 metais čia įsikūrė musulmonų garnizonas, o vėliau jis tapo tikėjimo centru, kur smėlis sugeria istorijos kraują ir maldas.
Religinė istorija ir pagrindiniai įvykiai
Kufos kelias prasidėjo 638 metais, kai antrasis kalifas Umar ibn al-Khattab įsakė įkurti garnizono miestą po pergalingo Al-Qadisiyyah mūšio prieš persus – vieta turėjo kontroliuoti naujas žemes. Miestas greitai augo: 656 metais ketvirtasis kalifas Ali ibn Abi Talib, pranašo Mahometo žentas ir šiitų pirmasis imamas, perkėlė čia sostinę iš Medinos, ieškodamas paramos tarp irakiečių, kurie matė jame teisingą lyderį. Kufa virto jo valdymo centru: čia jis teismo salėje sprendė ginčus, o Didžioji mečetė tapo maldų vieta, kur 661 metų sausio 27 dieną, prostracijos metu, jį mirtinai sužeidė Abd al-Rahman ibn Muljam – charidžitų narys, smogęs nuodingu kardu. Ali mirė po dviejų dienų Nadžafe, bet jo kraujas Kufos mečetėje pradėjo šiitų kančios legendą.
Mieste virė neramumai: 680 metais kufiečiai kvietė Ali sūnų Husainą į pagalbą prieš umajadų kalifą Jazidą, bet išdavė jį – tai lėmė Karbalos tragediją, kur Husainas su 72 pasekėjais žuvo. 685 metais kufiečiai, gailėdamiesi, sukilo kaip Tawwabin – „atgailaujantieji” – ir žuvo prieš umajadus, suteikdami Karbalai religinę prasmę. 685–686 metais Mukhtar al-Thaqafi, Ali šalininkas, užėmė miestą, keršydamas už Husainą – jis nukirto tūkstančių galvas ir paskelbė šiitų revoliuciją, bet 687 metais žuvo. IX amžiuje Kufa tapo islamo mokslo židiniu: Abu Hanifa, sunitų hanafitų mokyklos įkūrėjas, čia gyveno ir mokė, o šiitai saugojo imamo Ja’far al-Sadiq pamokas – jis lankėsi ir kovojo su erezijomis.
X amžiuje karmathai tris kartus apiplėšė miestą, o Abbasidai perkėlė sostinę į Bagdadą 762 metais – Kufa nyko, bet liko dvasiniu centru. Baathistų valdymo laikais 1987 metais pastatytas universitetas, siekiant užgožti Nadžafą, o 1990-aisiais Mohammad Sadiq al-Sadr čia kūrė šiitų aktyvizmą prieš Saddamo režimą – jo mečetė tapo protestų židiniu.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Kufa – viena iš penkių šiitų šventųjų miestų Irake, greta Nadžaf, Karbalos, Samaros ir Kadhimiyos, traukianti piligrimus iš viso pasaulio. Didžioji mečetė, baigta 670 metais, viena seniausių išlikusių – su 30 tūkstančių kvadratinių metrų kiemu, minaretais ir mozaikomis, saugo Ali sužeidimo vietą, Muslim ibn Aqil, Hani ibn Urwa ir Mukhtar kapus. Šiitai tiki, kad malda čia prilygsta tūkstančiui kitur, o dvi rakijos – dešimčiai, o imamas Ja’far al-Sadiq sakė, kad ji pranašesnė už Jeruzalės mečetę. Kompleksas žymi Nojaus laivo statybos vietą, Ali stebuklus ir Zayn al-Abidin maldas.
Šventės čia – gedulo ir atgailos laikas: Muharramo mėnesį, ypač Ashura 10-ąją, tūkstančiai muša krūtines prie mečetės, prisimindami Karbalą, o Arbaeen procesijos iš Nadžafo baigiasi Kufos gatvėse su juodomis vėliavomis ir maitinimo stovyklomis. Mečetė – politinis centras: 2016 metais ji tapo platforma šiitų lyderiams, o 2003 metų invazijos po karas atnešė atstatymą – sienomis, bokštais ir vartais, kaip Gyvatės vartai.
Miesto reikšmė – šiitų tapatybės lopšys: čia prasidėjo imamat, o Abu Hanifa mokykla plito sunitų pasaulyje. Gimė revoliucionieriai kaip Mukhtar, mirė Ali, o sukurta tekstų – Mudawwana, malikiečių teisės kodeksas. Su 110 tūkstančių gyventojų, Kufa gyvuoja maldomis: rytą girdėti recitacijos, o upės krantuose – piligrimai, ieškantys atleidimo. Ji rodo, kaip garnizono smėlis gali tapti šventąja žeme – kraujo ir išdavystės vieta, kur tikėjimas kyla iš griuvėsių.