Hebronas, arabų kalba Al-Khalil, stovi Vakarų Kranto pietuose, kur kalvos slenka žemyn prie senų olų ir akmeninių sienų, apsuptos vynuogynų ir alyvmedžių giraičių. Žodis hebroniečių kalba reiškia „sąjungininkas” arba „draugas”, o arabų pavadinimas – „draugas”, abu siejami su Abrahamu, Dievo draugu, kuris čia apsistojo. Miestas minimas Biblijoje kaip Kiriath Arba, keturių milžinų miestas, bet vėliau tapo Hebronu – vieta, kur patriarchai rado namus ir amžino poilsio vietą.
Religinė istorija ir pagrindiniai įvykiai
Hebrono praeitis prasideda bronzos amžiuje, apie 1720 metus prieš Kristų, kai jis buvo kanaanų miestas, stipriai įtvirtintas sienomis ir glaciais, prekiaujantis avimis su semitų genčių. Bet religinis centras įsikūrė su Abrahamu: apie 2000 metus prieš Kristų jis atvyko iš Ur Kasdimo, apsigyveno Mamrės ąžuoluose prie Hebrono ir pastatė altorių Viešpačiui – pirmąjį Kanaane. Čia Dievas pažadėjo jam žemę ir palikuonis, skaičiuojamus kaip žvaigždės danguje. Sarah, jo žmona, mirė 127 metų ir buvo palaidota Machpelos oloje – Abrahamas nusipirko ją iš hetitų Efrono už 400 sidabrinių šekelių, taip įsigydamas pirmąjį žydų žemės sklypą pažadėtoje žemėje. Vėliau ten palaidoti Izaokas su Rebeka, Jokūbas su Lėja – o pagal tradiciją, net Adomas ir Ieva. Abrahamas pats mirė 175 metų ir atgulė šalia Sarah.
Miestas tapo patriarchų namais: Izaokas čia gyveno, Jokūbas grįžo iš tremties. Po išėjimo iš Egipto, apie 1400 metus prieš Kristų, Jozė pastatė Hebroną levitų prieglobsčių miestu – vieta, kur netyčia nužudęs žmogų galėjo slėptis nuo keršto. Kaleb, ištikimas žvalgas, gavo jį kaip atlygį už tikėjimą Dievu. Bet didžiausias posūkis – su Dovydu: po Saulo mirties, apie 1010 metus prieš Kristų, Dievas liepė jam eiti į Hebroną, kur jis buvo pateptas Judos karaliumi ir valdė septynerius metus, prieš užimdamas Jeruzalę. Čia gimė jo sūnus, vėlesnis karalius Saliamonas.
Krikščionybėje Hebronas minimas kaip patriarchų kapas, o islamas jį laiko ketvirtu švenčiausiu miestu po Mekos, Medinos ir Jeruzalės – Abrahamas čia pranašas Ibrahim, kurio palikuonys Izmailas ir Izaokas mini abiejų tikėjimų šaknis. VII amžiuje, po arabų užkariavimo, miestas tapo piligrimystės vieta: kalifas Omaras leido lankyti, o vėliau pastatyta mečetė ant Herodo mauzoliejaus. 1994 metais Baruchas Goldšteinas, žydas ekstremistas, nušovė 29 musulmonus maldoje, sukeldamas susirėmimus – nuo tada vieta padalyta: žydai ir musulmonai meldžiasi atskirose pusėse, su metaliniais detektoriais ir barjerais. Šiandien, po 1967 metų karo, Hebronas dalinamas pagal Hebrono protokolą: H1 palestiniečiams, H2 su žydų gyvenvietėmis.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Hebronas traukia tūkstančius piligrimų iš trijų tikėjimų: Machpelos kompleksas, Herodo statytas prieš 2000 metų, su milžiniškomis sienomis ir vidine ola, kur tariamai patriarchai ilsisi, lieka centru. Žydai eina prie Izaoko salės, meldžiasi psalmėmis, o musulmonai – prie Ibrahimo mečetės, giedodami Koraną. Šventės čia įtemptos: roš ha-šana žydai mini patriarchus su šofarų garsu, o Eid al-Adha musulmonai aukoja avis, prisimindami Ibrahimo aukojimą. Šabatą žydų keliukai uždaromi, o tarpatyke procesijos su vėliavomis kelia įtampą – bet abiejų pusių maldos skamba greta, primenant bendrą šaknį.
Miesto reikšmė slypi tame, kad jis jungia pradžią: čia Abrahamas įrodė tikėjimą, pirkdamas žemę kaip amžiną ryšį su Dievu, o Dovydu prasidėjo karalystė. Gimė Dovydas kaip karalius, mirė patriarchai, o pastatas – Machpela – liudija sandorą. Tradicijos mini Mamrės ąžuolus, kur Dievas valgė su Abrahamu, ir Ruth kapą su Ješajumi, Dovydo tėvu. Dabar, su 200 tūkstančių gyventojų, dauguma palestiniečių, o 800 žydų gyvenvietėse, Hebronas – gyvas priminimas: draugo miestas, kur tikėjimas reikalauja kantrybės, o malda – susitaikymo.
Vėliau, Izraelitams užkariavus Kanaaną, Hebronas buvo vienas pirmųjų miestų, kurį gavo Kalebas, vienas iš dvylikos žvalgų. Jis išvijo iš ten buvusius didžiūnius, Anako palikuonis, ir gavo miestą kaip palikimą už savo tvirtą tikėjimą Dievu. Tai rodo, kad Hebronas buvo ne tik senovės, bet ir Dievo pažadų išsipildymo vieta. Miestas taip pat buvo Dovydo karalystės pradžia, kur jis buvo karūnuotas Judos karaliumi prieš tapdamas visos Izraelio karaliumi. Ši vieta visada buvo susijusi su karališkumu ir ištikimybe.