Ketvirtajame mūsų eros amžiuje, kai krikščionybė po Nikėjos susirinkimo bandė galutinai įtvirtinti savo dogmas, Palestinos pakraščiuose ir Armėnijos kalnuose suvešėjo mįslingas judėjimas, kurį istorija prisimena kaip archontikus (Archontici). Ši grupė, kildinama iš setianų tradicijos, sukūrė itin griežtą ir vizualią kosmoso teoriją, kurioje žmogaus gyvenimas buvo matomas kaip kova su septyniais dangaus valdovais. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (40 skyriuje) archontikus aprašo su dideliu rūpesčiu, nes jų idėjos plito tarp išsilavinusių bendruomenės narių, o vėliau Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) jas įtraukė į savo klaidų sąrašą kaip pavyzdį to, kas nutinka, kai siela bando „šturmuoti dangų“ be Bažnyčios sakramentų.
Petras iš Palestinos ir Eutaktas iš Armėnijos
Archontikų judėjimo šaknys siekia Palestiną, kur maždaug ketvirtojo amžiaus viduryje veikė buvęs presbiteris, vardu Petras (Petrus). Jis gyveno kaip atsiskyrėlis netoli Hebrono, tačiau buvo išmestas iš dvasininkų luomo dėl savo radikalių pažiūrų. Petras teigė, kad visas matomas pasaulis yra klastingas kalėjimas, o tikrasis krikščionis turi siekti ne Bažnyčios bendrystės, o asmeninio sielos išsilaisvinimo.
Vėliau jo mokymą į Armėniją parnešė jaunas vyras, vardu Eutaktas (Eutactus). Būtent Armėnijoje archontikai tapo stipria ir įtakinga jėga, kuri kėlė rimtų iššūkių vietos vyskupams. Jie nesibūrevo į dideles šventyklas, o telkėsi nedidelėse, uždarose grupėse, kuriose studijavo savo slaptuosius raštus, tokius kaip „Simfonija“ ar „Svetimšalio knygos“, tikėdami, kad jose užkoduotas raktas į amžinybę.
Septynios sferos ir Sabaoto tironija
Archontikų pasaulėžiūros pagrindas buvo tikėjimas, kad visata susideda iš septynių dangaus sferų, kurių kiekviena turi savo valdovą – archontą (archon). Šie archontai, pasak jų, yra piktos arba bent jau ribotos būtybės, siekiančios bet kokia kaina išlaikyti žmogaus sielą materijoje.
Jų hierarchija buvo aiškiai apibrėžta:
- Septyni dangūs: Kiekviename jų sėdi po vieną archontą. Žemiausiasis, kurį jie tapatino su žydų Dievu, buvo vadinamas Sabaotu. Jis, anot archontikų, sukonstravo materialųjį pasaulį ir įkalino jame šviesos kibirkštis.
- Aštuntasis dangus (Ogdoada): Virš septynių sferų gyvena „Geroji Motina“ (Šviesa), kuri nuolat bando ištraukti sielas iš žemesniųjų valdovų gniaužtų.
- Aukščiausiasis Tėvas: Jis yra dar aukščiau, nepasiekiamoje šviesoje, ir neturi nieko bendro su kūryba ar materija.
Žmogus šioje sistemoje buvo suvokiamas kaip tragiškas kalinys. Kūnas ir siela (psyche) buvo laikomi archontų kūriniu, tačiau giliai viduje tūnojo dvasia (pneuma), kuri priklausė aukštybėms. Archontikai tikėjo, kad archontai maitinasi žmogaus sielos energija, todėl jie bando sulaikyti žmogų šiame pasaulyje per religinius ritualus, maistą ir šeimą.
Sielos pakilimas ir sakramentų neigimas
Pati radikaliausia archontikų nuostata buvo visiškas krikščioniškų sakramentų atmetimas. Jie manė, kad Krikštas ir Eucharistija yra tik priemonės, skirtos apgaudinėti žmones ir pajungti juos žemesniajam archontui Sabaotui. Archontikai teigė, kad joks vanduo negali apvalyti dvasios, o tikrasis išganymas ateina tik per Gnozę (gnosis) – žinojimą apie sferų sandarą ir sielos kilmę.
Kai archontikas mirdavo, jis tikėjo, kad jo dvasia turi kilti aukštyn per visus septynis dangus. Kiekviename jų jis susidurs su archontu, kuris bandys jį sustabdyti. Siela privalėjo pasakyti teisingus slaptažodžius ir parodyti, kad ji nebeturi nieko bendro su materija. Sabaoto danguje siela turėjo išpažinti, kad ji nepriklauso jam, ir veržtis toliau į Ogdoadą pas Motiną.
| Sąvoka | Tradicinė krikščionybė | Archontikai |
| Krikštas | Durys į išganymą | Sabaoto pinklės sielai pavergti |
| Prisikėlimas | Kūno ir sielos atgimimas | Tik dvasios išsilaisvinimas iš kūno |
| Sabaotas | Dievo titulų dalis (Kariaunų Viešpats) | Žemesnysis dangaus tironas |
| Pasaulis | Dievo kūryba, kurią reikia saugoti | Kalėjimas, iš kurio reikia bėgti |
Askezė ir moterų vaidmuo
Nors archontikai neigė sakramentus, jie praktikavo itin griežtą askezę (askesis). Jie smerkė santuoką, nes gimdymas jų akyse buvo tik naujų sielų įkalinimas materijoje. Daugelis jų atsisakydavo mėsos ir vyno, bandydami numarinti bet kokį ryšį su archontų sukurtu kūnu. Įdomu tai, kad šioje grupėje moterys užėmė svarbią vietą – jos dažnai būdavo dvasinės mokytojos ir „pranašės“, nes buvo tikima, kad Motinos (šviesos) energija per jas pasireiškia stipriau.
Judėjimo likimas ir teologinė pamoka
Archontikų judėjimas pamažu išblėso penktajame amžiuje, kai stiprėjanti ortodoksinė Bažnyčia ir imperiniai ediktai uždraudė jų susirinkimus. Tačiau jų idėjos paliko gilų pėdsaką. Jonas Damaskietis savo raštuose pabrėžia, kad archontikai klydo neigdami kūno šventumą. Bažnyčios tėvai suprato, kad jei Dievas tapo žmogumi (Įsikūnijimas), tai materija negali būti vien tik blogis.
Archontikų drama mums primena apie amžiną žmogaus baimę būti sistemų ir dėsnių įkaitu. Jie bandė nugalėti kosmoso šaltumą kurdami sudėtingus žemėlapius į dangų, tačiau prarado paprastą tiesą apie Dievo meilę kūrinijai. Jų sėkmė Palestinoje ir Armėnijoje parodė, koks stiprus buvo dvasinio elitizmo troškimas – noras jaustis „kitokiu“, „žinančiu“, stovinčiu virš paprastų tikinčiųjų masės. Galiausiai jie išnyko, tačiau klausimas apie tai, kaip sielai rasti kelią namo tarp tūkstančio kliūčių, liko dvasinės paieškos dalimi.