Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje, maždaug 138–142 metais, Romos krikščionių bendruomenė susidūrė su žmogumi, kurio idėjos tapo viena didžiausių teologinių krizių ankstyvojoje Bažnyčioje. Tai buvo Kerdonas (Cerdon), siras, atvykęs į imperijos sostinę iš Rytų, valdant imperatoriui Antoninui Pijui. Jo įkurta grupė – kerdonininkai (Cerdoniani) – tapo tiltu tarp ankstyvojo gnosticizmo ir vėlesnio, kur kas galingesnio markionitų judėjimo. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (41 skyriuje) Kerdoną vaizduoja kaip klastingą ir nenuoseklų mokytoją, kuris slapta sėjo abejonės sėklas, nors viešai bandė išlaikyti ryšį su ortodoksų bendruomene.
Dviejų dievų doktrina: teisingasis ir gerasis
Kerdono mokymas rėmėsi idėja, kuri tuo metu atrodė revoliucinga ir kartu pavojinga. Jis teigė, kad Dievas, skelbiamas Mozės įstatyme ir pranašų raštuose, nėra tas pats Dievas, kuris yra Jėzaus Kristaus Tėvas. Kerdonas įvedė griežtą perskyrą tarp dviejų dievybių:
- Senojo Testamento Dievas: Kerdonas jį vadino „teisinguoju“ (iustus). Tai buvo pasaulio kūrėjas (Demiurgas), kuris yra griežtas, baudžiantis, reikalaujantis akis už akį ir per pranašus skelbiantis savo įstatymus. Jis yra pažinus ir matomas per savo kūrybą.
- Naujojo Testamento Dievas: Tai „gerasis“ (bonus) Dievas, Jėzaus Tėvas. Kerdonas mokė, kad šis Dievas iki Kristaus atėjimo buvo visiškai nežinomas (ignotus). Jis yra gailestingas, aukščiau už bet kokį teisingumą ir neturi nieko bendro su šio materialaus pasaulio kūrimu.
Šis dualizmas leido kerdonininkams atmesti visą Senąjį Testamentą kaip žemesnės dievybės produktą. Jie manė, kad krikščionybė nėra judaizmo tęsinys, o visiškai naujas, iš aukščiau nužengęs apreiškimas, kuris išlaisvina žmogų iš kūrėjo tironijos.
Kristaus kūno iliuzija ir prisikėlimo neigimas
Kerdono požiūris į materiją buvo tipiškai gnostiškas – jis laikė ją blogiu arba klaida. Tai tiesiogiai paveikė jo mokymą apie Jėzų Kristų. Kerdonininkai buvo docetizmo (docetismus) šalininkai. Jie tikėjo, kad Jėzus neturėjo tikro, materialaus kūno, nes „gerasis“ Dievas negalėjo susijungti su nešvaria materija. Jų manymu, Kristus tik atrodė kaip žmogus, o Jo kančia ir mirtis ant kryžiaus buvo tik regimybė, skirta pamokyti žmones, bet ne fizinė realybė.
Iš čia sekė ir kitas svarbus jų įsitikinimas: kerdonininkai neigė kūno prisikėlimą. Jie manė, kad išgelbėta gali būti tik siela, o kūnas, būdamas materijos dalis, po mirties tiesiog suirsta ir išnyksta. Epifanijus pabrėžia, kad toks mokymas griauna krikščioniškos vilties pagrindą, paversdamas žmogaus egzistenciją tik laikinu dvasios įkalinimu.
Kerdonas ir Markionas: mokinio triumfas
Istoriškai Kerdonas labiausiai žinomas kaip žmogus, kuris paruošė dirvą Markionui. Kai Markionas atvyko į Romą, jis susipažino su Kerdono idėjomis ir jas radikalizavo, sukurdamas savo bažnytinę struktūrą ir pirmąjį Biblijos kanoną (atmetantį Senąjį Testamentą). Ireniejus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) rašė, kad Kerdonas dažnai ateidavo į Bažnyčią atlikti atgailos, bet netrukus vėl slapta grįždavo prie savo erezijų, kol galiausiai buvo visiškai pašalintas iš bendruomenės.
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ mini, kad kerdonininkai buvo viena iš tų grupių, kurios bandė „atplėšti Sūnų nuo Tėvo“, t. y. atskirti Kristų nuo visatos Kūrėjo. Kerdono asmenybė išliko neryški, nes jį nustelbė jo mokinio Markiono sėkmė, tačiau būtent Kerdonas buvo tas, kuris pirmasis Romoje aiškiai suformulavo mintį, kad krikščionybė turi visiškai nutraukti ryšius su savo žydiškomis šaknimis.
Kerdonininkų bendruomenė pamažu ištirpo markionitų judėjime iki III amžiaus pradžios. Jų palikimas dvasinėje istorijoje išliko kaip perspėjimas apie pavojų bandyti supaprastinti Dievo paveikslą, padalijant Jį į „gerą“ ir „teisingą“, taip prarandant Dievo kaip vieningo visos būties šaltinio sampratą.