Ankstyvosios krikščionybės istorijoje, ypač Galatijos ir Frygijos regionuose (dabartinė Turkija), būta grupių, kurių pamaldos kitiems krikščionims atrodė ne tik neįprastos, bet ir provokuojančios. Viena tokių mįslingų bendruomenių buvo artotiritai (Artotyritae). Jų pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į jų atliekamą Eucharistijos ritualą, mat jis kilęs iš graikų kalbos žodžių artos (ἄρτος – duona) ir tyros (τυρός – sūris). Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (Κατὰ αἱρέσεων ὀγδοήκοντα, 49 skyriuje) artotiritus mini kaip specifinę pepuzianų ar kvintilianų atšaką, kuri dvasinį uolumą derino su archajiškais, žemdirbiškais ritualais.
Sūrio sakramentas: pirmųjų žmonių auka
Artotiritų judėjimas labiausiai klestėjo II–IV amžiuje. Pagrindinis jų doktrinos išskirtinumas buvo įsitikinimas, kad altoriaus auka turi atspindėti pačias seniausias žmonijos tradicijas. Jie teigė, kad pirmieji žmonės (Adomas, Ieva, Abelis) Dievui aukojo ne tik žemės vaisius, bet ir tai, ką gaudavo iš savo kaimenių – pieną ir jo produktus.
Savo liturgijos metu artotiritai ant altoriaus šalia duonos dėdavo sūrį. Jiems tai nebuvo paprastas maistas, o simbolinis veiksmas:
- Duona simbolizavo žemdirbystės vaisių ir Kristaus kūną.
- Sūris simbolizavo gyvulininkystę, tyrumą ir „pirmąją auką“, kurią Abelis atnešė Dievui.
Epifanijus su nuostaba ir kritika fiksavo šią praktiką, teigdamas, kad toks nukrypimas nuo nustatytos Eucharistijos formos (tik duonos ir vyno) yra savavališkas ir neturi apaštališko pagrindo. Tačiau patiems artotiritams tai buvo būdas sujungti krikščionybę su pirmykšte, natūralia žmogaus ir Dievo bendryste.
Moterų vaidmuo ir Frygijos dvasia
Kadangi artotiritai buvo glaudžiai susiję su montanistų judėjimu, jie perėmė ir kitas kontroversiškas to meto praktikas. Kaip ir pepuzianai, jie pripažino moterų kunigystę. Epifanijus mini, kad artotiritų bendruomenėse moterys užėmė vyskupių ir kunigių pareigas, remdamosios pranašės Kvintilos vizijomis.
Jų susirinkimai Galatijoje pasižymėjo itin emocingu pamaldumu. Į pamaldas įžengdavo septynios baltai apsirengusios mergelės su fakelais, kurios, pasak heresiologų, raudodavo ir pranašaudavo susirinkusiems. Sūris ant altoriaus šioje egzaltuotoje aplinkoje tarnavo kaip priminimas apie sielos maitinimą dvasiniu pienu.
Jono Damaskiečio liudijimas ir Bažnyčios nuosprendis
Vėlesniais amžiais apie artotiritus rašė ir Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (Περὶ αἱρέσεων). Jis trumpai pabrėžė, kad ši grupė yra klaidatikiai, nes jie „į savo slėpinius įmaišo sūrį“. Viduramžių teologams toks ritualinis materializmas atrodė kaip sugrįžimas į žydų ar net pagonių aukojimo praktikas, kurios krikščionybėje buvo laikomos baigtomis.
Pagrindiniai artotiritų bruožai lyginant su ortodoksine tradicija:
| Aspektas | Ortodoksinė Bažnyčia | Artotiritai |
| Eucharistijos elementai | Duona ir vynas | Duona, vynas ir sūris |
| Simbolika | Kristaus kūnas ir kraujas | Kristaus kūnas + pirmosios žmonijos aukos |
| Hierarchija | Tik vyrai | Vyrai ir moterys |
| Regionas | Visuotinė | Galatija, Frygija |
Išnykimas: tradicijos tyla
Artotiritų bendruomenės pamažu išnyko vėlyvojoje antikoje, maždaug V amžiuje. Jų saulėlydį lėmė keli veiksniai:
- Teisiniai persekiojimai: Imperatorius Teodosijus I savo ediktais uždraudė visas montanistų atšakas, konfiskuodamas jų turtą ir uždrausdamas susirinkimus.
- Liturginis suvienodinimas: Bažnyčiai visoje imperijoje įtvirtinus griežtą liturgijos kanoną, tokie vietiniai „priedai“ kaip sūrio naudojimas tapo lengvai atpažįstamu ir baudžiamu klaidatikių ženklu.
- Izoliacija: Judėjimas liko apribotas kaimo vietovėmis Galatijoje ir niekada neįgijo intelektualinio svorio didžiuosiuose miestuose.
Artotiritai liko dvasinėje atmintyje kaip priminimas apie laikotarpį, kai krikščioniškosios apeigos dar nebuvo galutinai sustingusios formuluotėse. Jų bandymas sušventinti paprastą sūrį ant altoriaus atskleidžia gilų troškimą matyti Dievą visuose kūrinijos elementuose, nors Bažnyčios tėvai tai įvertino kaip dvasinį nukrypimą.