Antrojo amžiaus viduryje Romos gatvėse ir krikščionių susirinkimuose ėmė sklisti žinia apie merginą, kuri regėjo vizijas ir kalbėjosi su angelais. Tai buvo Filumenė (Philumena). Nors ji pati nepaliko rašytinių veikalų, jos įtaka ankstyvajai krikščionybei buvo milžiniška per jos dvasinį partnerį Apelį (Apelles), žymiausią Markiono mokinį. Filumenė tapo viena iš nedaugelio moterų pranašių, kurių vardai išliko heresiologų raštuose, pavyzdžiui, šventojo Epifanijaus Salaminiečio (Epiphanius Salaminiensis) „Panarione“ (44 skyriuje) ir Tertuliano tekstuose. Ji nebuvo tik šalutinė figūra – ji buvo apelininkų judėjimo dvasinis variklis, kurios apreiškimai suformavo visą jų teologinę sistemą.
Regėjimai ir „Apsireiškimų“ knyga
Filumenė veikė maždaug 140–180 metais po Kristaus Romoje. Apelis, nusivylęs griežtu Markiono dualizmu, rado Filumenėje naują dvasinį autoritetą. Jis tikėjo, kad per šią merginą kalba pati dieviškoji dvasia. Filumenė teigė reginti angelą, kuris jai pasirodydavo kaip jaunas vyras ar berniukas, apreiškiantis dangiškas paslaptis.
Apelis šiuos pranašiškus regėjimus kruopščiai užrašinėjo į knygą, pavadintą „Apsireiškimai“ (Phaneroseis). Šis kūrinys tapo apelininkų „šventuoju raštu“, kuriuo jie rėmėsi labiau nei tradicinėmis evangelijomis. Filumenės vizijose buvo akcentuojama:
- Asmeninis, mistinis santykis su dvasia, kuris stovi aukščiau už rašytinį įstatymą.
- Tikėjimas, kad siela yra dieviška, bet pasiklydusi materialiame pasaulyje.
- Regėjimai apie Kristaus nusileidimą iš žvaigždžių sferų.
„Žvaigždinis Kristus“ ir Filumenės mokymas
Svarbiausia Filumenės įtaka pasireiškė formuojant specifinį požiūrį į Jėzaus Kristaus prigimtį. Būtent iš jos regėjimų gimė garsioji žvaigždinio kūno (corpus sidereum) teorija. Filumenė mokė, kad Kristus nebuvo tiesiog iliuzija (kaip manė docetistai), bet Jis taip pat negimė iš moters kūno.
Pasak jos vizijų, Kristus, keliaudamas žemyn per dangaus sferas, iš kiekvienos jų „pasiskolino“ šviesos ir žvaigždžių materijos elementų. Tokiu būdu Jis susikūrė sau realų, bet ne žemišką kūną. Tai leido apelininkams teigti, kad Kristus tikrai kentėjo ir mirė, tačiau Jo kūnas nebuvo piktosios materijos dalis. Filumenė teigė, kad po prisikėlimo Kristus grąžino kiekvieną elementą atgal žvaigždėms, iš kurių jie buvo paimti, o pats gryna dvasia grįžo pas Tėvą.
Bažnyčios tėvų kritika ir pranašės puolimas
Ortodoksinė Bažnyčia į Filumenę žiūrėjo su didžiuliu įtarumu ir priešiškumu. Tertulianas savo raštuose nevengė asmeninių puolimų, vadindamas ją „prostitute“ ir „ragana“, nors tai buvo standartinė tų laikų retorika siekiant diskredituoti moteris lyderes. Bažnyčios tėvams buvo nepriimtina, kad moteris gali turėti tokį didelį autoritetą ir formuoti doktriną, kuri tiesiogiai prieštaravo Mato ar Luko evangelijų pasakojimams apie Jėzaus gimimą.
Epifanijus Salaminietis „Panarione“ pasakoja istoriją apie tai, kaip Filumenė magiškais triukais bandė įrodyti savo galias, pavyzdžiui, įleisdama didelį duonos kepalą į siaurą indą, o po to jį ištraukdama nepažeistą. Heresiologai tai interpretavo kaip demonišką apgaulę, tačiau apelininkams tai buvo dieviškų stebuklų ženklas.
Filumenės palikimas dvasinėje istorijoje
Nors apelininkų bendruomenė išnyko, Filumenės vardas išliko kaip priminimas apie laikotarpį, kai moterys krikščionybės paraštėse vaidino esminį vaidmenį. Ji atstovavo tai dvasinei srovei, kuri pirmenybę teikė tiesioginiam mistiniam patyrimui, o ne sustingusioms dogmoms.
Filumenės istorija atskleidžia kelis svarbius aspektus:
- Moters vaidmuo gnosticizme: Gnostinės grupės dažnai suteikdavo moterims pranašių ir mokytojų statusą, ko vengė didžioji Bažnyčia.
- Mistikos ir teologijos dermė: Jos vizijos tapo pagrindu sudėtingai filosofinei sistemai apie kosminį Kristų.
- Poleminė kova: Jos asmenybė tapo kovos lauku tarp naujų religinių judėjimų ir besikuriančios hierarchijos.
Jonas Damaskietis, nors ir trumpai, mini apelininkus kaip grupę, kurią „suvedžiojo viena moteris, vardu Filumenė“. Tačiau žiūrint iš istorinės perspektyvos, Filumenė buvo viena iš tų figūrų, kurių dėka krikščionybė turėjo rasti atsakymus į klausimus apie dvasios ir materijos santykį.