Antrojo amžiaus pabaigoje, Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse, ypač aplink Tiatyrų miestą, kilo keistas ir paradoksalus judėjimas. Kol dauguma eretikų bandė kurti naujus slaptus raštus, ši grupė nusprendė elgtis priešingai – jie norėjo išbraukti iš Bažnyčios kanono vienus svarbiausių tekstų. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (51 skyriuje) jiems suteikė alogų (Alogoi) vardą. Tai buvo kandus žodžių žaismas: graikiškai tai reiškė ir tuos, kurie atmeta Logosą (Žodį), ir tuos, kurie yra „be proto“ arba „neracionalūs“. Epifanijus juos laikė viena pavojingiausių grupių, nes jų klaida kilo ne iš piktavališkumo, o iš neprotingo uolumo kovojant su kita erezija – montanizmu.
Reakcija, nuėjusi per toli
Alogų judėjimas susiformavo apie 170–180 metus po Kristaus. Jų pagrindinis motyvas buvo baimė dėl montanistų (katafrigų) įtakos. Montanistai, skelbdami savo „Naująją pranašystę“, nuolat rėmėsi Jono evangelija, ypač Kristaus pažadu atsiųsti Parakletą (Globėją, Šventąją Dvasią). Alogai, matydami, kaip montanistai piktnaudžiauja šiomis eilutėmis kurdami savo ekstazines pranašystes, nusprendė, kad geriausias būdas nugalėti priešą – atimti iš jo pagrindinį ginklą.
Jie paskelbė, kad Evangelija pagal Joną ir Apreiškimas Jonui nėra apaštalo Jono kūriniai. Alogai teigė, kad šiuos raštus suklastojo ne kas kitas, o gnostikas eretikas Kerintas (Cerinthus). Tai buvo itin ironiška, nes Kerintas mokė visiškai priešingų dalykų nei Jono evangelija, tačiau alogai savo aklame įniršyje nebematė teologinių skirtumų.
Kova prieš dvasinį radikalumą ir chiliasmą
Alogų kritika buvo nukreipta į du pagrindinius taikinius, kurie tuo metu kėlė didžiausią sumaištį Mažojoje Azijoje:
- Logoso doktrina: Alogai neigė Jono evangelijos pradžią („Pradžioje buvo Žodis…“). Jie manė, kad ši koncepcija yra per daug artima gnostinėms spekuliacijoms apie eonus ir dvasines hierarchijas. Atmesdami Logosą, jie bandė krikščionybę „supaprastinti“, tačiau kartu atėmė iš jos giliausią kristologinį pagrindą.
- Apreiškimo knyga ir tūkstantmetė karalystė: Jie nekentė Apreiškimo Jonui dėl jame esančių chiliastinių (tūkstantmetės karalystės) vizijų. Montanistai Pepuzoje laukė Naujosios Jeruzalės nusileidimo, remdamiesi būtent šia knyga. Alogai teigė, kad Apreiškimas yra pilnas nesąmonių apie septynias bažnyčias ir raguotus žvėris, kurios klaidina tikinčiuosius.
Epifanijus savo raštuose pasakoja, kaip alogai bandė racionalizuoti savo poziciją: jie nurodinėjo Evangelijų chronologinius neatitikimus (lygindami Joną su sinoptinėmis evangelijomis), bandydami įrodyti, kad Jonas meluoja.
Epifanijaus atsakas: kanono gynybos pamoka
Epifanijus Salaminietis alogus kritikavo su ypatingu užsidegimu. Jis suprato, kad jei Bažnyčia leis išmesti vieną evangeliją tik todėl, kad ja naudojasi eretikai, netrukus nebeliks nieko švento. „Panarione“ jis dėsto, kad alogai yra lyg žmonės, kurie, bijodami gaisro, patys sudegina savo namus.
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) vėliau savo veikale „Apie erezijas“ patvirtino, kad alogai buvo tie, kurie dėl savo intelektualinio pasipūtimo prarado ryšį su dvasine tiesa. Bažnyčia galiausiai priėmė sprendimą, kad Jono raštai yra neatsiejama Naujojo Testamento dalis, o alogų bandymas juos priskirti Kerintui buvo pripažintas visiška istorine ir teologine klaida.
| Sritis | Alogų pozicija | Bažnyčios (Ortodoksų) pozicija |
| Jono evangelija | Suklastota Kerinto | Parašyta apaštalo Jono |
| Logoso sąvoka | Pavojinga ir klaidinga | Esminė tikėjimo tiesa apie Kristų |
| Apreiškimo knyga | Fantazija, kuria piktnaudžiauja montanistai | Pranašiškas Dievo žodis apie laikų pabaigą |
| Parakletas | Tik montanistų išgalvotas terminas | Jėzaus pažadas apie Šventąją Dvasią |
Alogų išnykimas ir pamoka ateičiai
Alogai niekada neturėjo stiprios organizacinės struktūros ar ryškaus lyderio, todėl judėjimas pamažu išblėso iki III amžiaus vidurio. Jų nariai arba grįžo į pagrindinę Bažnyčią, arba ištirpo kitose racionalistinėse grupėse.
Istorinė šio judėjimo pamoka yra gili: alogai parodė, kad kovojant su erezija galima tapti eretiku, jei pradedama naikinti tiesa vien dėl to, kad ją savinasi kiti. Jie liko istorijoje kaip „bežodžiai“ mąstytojai, kurie, bijodami dvasinio uolumo, atsisakė paties Žodžio, tapusio kūnu.