Ankstyvosios krikščionybės sūkuryje, Frygijos lygumose, antrame ir trečiame mūsų eros amžiuje klestėjo grupė, kurią Bažnyčios tėvai mini su didžiausiu nerimu ir nuostaba. Tai kvintilianai (Quintilliani), glaudžiai susiję su montanistų judėjimu, tačiau pavadinti savo įkvėpėjos, pranašės Kvintilos (Quintilla), vardu. Nors heresiologų raštuose jie dažnai tapatinami su pepuzianais ar priscilijonais, būtent kvintilianų vardas pabrėžė radikalų moters dvasinio autoriteto pripažinimą. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (49 skyriuje) kvintilianus aprašo kaip tuos, kurie išdrįso peržengti tradicinės hierarchijos ribas, remdamiesi tiesioginiais dangiškais regėjimais.
Kvintilos regėjimas: Kristus moters pavidalu
Visas kvintilianų judėjimo pamatas laikėsi ant vieno mistinio įvykio. Pranašė Kvintila teigė, kad miegodama Pepuzos kaimelyje patyrė sukrėčiantį regėjimą: pas ją nužengė pats Jėzus Kristus. Tačiau šio apsireiškimo detalė tapo didžiausiu skandalu ortodoksinei krikščionybei – Kvintila tvirtino, kad Kristus pasirodė moters pavidalu, apsirengęs akinančiai baltais drabužiais.
Ši vizija kvintilianams nebuvo tik asmeninis potyris. Ji tapo teologiniu įrodymu, kad moteriškumas yra lygiavertis vyriškumui dvasinėje sferoje. Kvintila skelbė, kad Kristus jai suteikė išmintį ir parodė, jog būtent Pepuza yra ta vieta, kurioje apsigyvens Šventoji Dvasia. Jų akyse moteris tapo ne tik Kristaus sekėja, bet ir Jo dieviškojo pavidalo nešėja.
Moterų hierarchija: vyskupės ir kunigės
Remdamiesi Kvintilos autoritetu, kvintilianai savo bendruomenėse įvedė tvarką, kuri kitiems krikščionims atrodė neįsivaizduojama. Jie tikėjo, kad Šventoji Dvasia nežiūri į lytį, todėl moterys turi teisę užimti aukščiausius dvasinius postus. Epifanijus su neslepiamu pasibjaurėjimu rašė:
„Jie skiria moteris vyskupėmis, kunigėmis ir diakonėmis, teigdami, kad Kristaus akyse nėra nei vyro, nei moters.“
Kad pateisintų moterų kunigystę, kvintilianai naudojo kelis biblinius argumentus:
- Ievos autoritetas: Jie teigė, kad Ieva pirmoji paragavo pažinimo vaisiaus, todėl moterys turi prigimtinę teisę į gnozę (žinojimą).
- Mirjama ir pranašės: Jie primindavo Mozės seserį Mirjamą bei keturias Filipo dukteris, kurios pranašavo ankstyvojoje Bažnyčioje.
- Mergelė Marija: Jiems Marija buvo įrodymas, kad moteris yra tiesioginis Dievo veikimo indas.
Septynių mergelių ritualas ir liturgija
Kvintilianų pamaldos pasižymėjo itin emocinga atmosfera. Epifanijus aprašo vieną iš jų ritualų, kurio metu į bendruomenės susirinkimą įžengdavo septynios mergelės, apsirengusios baltai ir nešinos fakelais. Jos verkdavo ir dejuodavo, imituodamos sielos sielvartą dėl pasaulio nuodėmių, o vėliau puldavo į ekstazę ir pradėdavo pranašauti susirinkusiems žmonėms. Tai buvo dvasinis spektaklis, skirtas sukelti masinį dvasinį užsidegimą ir paruošti tikinčiuosius artėjančiai pasaulio pabaigai.
Kvintilianų ir ortodoksijos konfliktas
Didžioji Bažnyčia kvintilianus smerkė ne tik dėl moterų vaidmens, bet ir dėl jų požiūrio į sakramentus. Kai kurie šaltiniai teigė, kad jie atlikdavo keistas apeigas, tačiau svarbiausia kritika buvo nutaikyta į jų pranašysčių pobūdį. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ pabrėžia, kad kvintilianai klydo tapatindami savo emocinius proveržius su Šventosios Dvasios veikimu.
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Kvintilianai |
| Dvasinė lyderystė | Tik vyrai (vyskupai, kunigai) | Vyrai ir moterys (vyskupės, kunigės) |
| Kristaus apreiškimas | Istorinis vyriškas Įsikūnijimas | Galimas apsireiškimas moters pavidalu |
| Apreiškimo šaltinis | Biblija ir apaštalų perdavimas | Tiesioginės Kvintilos ir Priscilos pranašystės |
| Pagrindinė vieta | Jeruzalė | Pepuza (Frygija) |
Judėjimo pabaiga: Frygijos pranašų tyla
Kvintilianų judėjimas buvo persekiojamas tiek Bažnyčios, tiek vėliau krikščioniškų imperatorių. Galutinis smūgis buvo suduotas VI amžiuje, valdant imperatoriui Justiniano I. Jo nurodymu buvo sunaikinti Pepuzos centrai, o moterys pranašės nutildytos jėga. Kvintilianai išnyko iš aktyvios istorijos, tačiau jų vardas išliko heresiologų raštuose kaip priminimas apie laikotarpį, kai krikščionybė ieškojo atsakymų į klausimus apie dvasinę lygybę ir asmeninio patyrimo galią.
Jų istorija mums paliko mįslę apie tai, kaip maža bendruomenė Frygijos dykumoje sugebėjo suformuoti sistemą, kuri moteriai suteikė balsą, kurį vėliau šimtmečiams užgniaužė institucinė Bažnyčia. Jie liko stovėti Pepuzos dulkėse, laukdami savo baltosios vizijos išsipildymo.