Antrojo amžiaus viduryje, maždaug tarp 156 ir 172 metų, Romos imperijos krikščionių bendruomenėse kilo dvasinė audra, kurią sukėlė judėjimas, pasivadinęs „Naująja pranašyste“ (Nova Prophetia). Istorijoje jie geriau žinomi kaip montanistai (Montanistae), pavadinti jų įkūrėjo Montano vardu. Tai nebuvo eilinė gnostikų grupė, spekuliuojanti sudėtingomis kosminėmis teorijomis. Priešingai – montanistai norėjo sugrąžinti Bažnyčią prie jos ištakų: prie gyvos Šventosios Dvasios ugnies, pranašysčių ir radikalaus moralinio tyrumo. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (48 skyriuje) montanistus piešia kaip egzaltuotus vizionierius, kurie savo charizmatišku užsidegimu metė iššūkį besiformuojančiai Bažnyčios hierarchijai.
Frygijos pranašų trejetas: Montanas, Priscila ir Maksimila
Judėjimo lopšys buvo Frygija (dabartinė Turkija), o pagrindinis jo veidas – Montanas. Pasakojama, kad jis buvo neseniai atsivertęs krikščionis, anksčiau tarnavęs pagonių kultuose (tikėtina, deivės Kibelės kunigas), todėl jo dvasinis stilius buvo itin emocingas ir dramatiškas. Montanas ne tiesiog skelbė Dievo žodį – jis pultavo į transą ir teigė, kad per jo lūpas tiesiogiai kalba Parakletas (Šventoji Dvasia).
Prie jo prisijungė dvi įtakingos moterys, palikusios savo šeimas – Priscila (Prisca) ir Maksimila. Jos tapo judėjimo dvasinėmis motinomis. Maksimila skelbė: „Po manęs nebus kito pranašo, tik pabaiga“, taip pabrėždama judėjimo apokaliptinį pobūdį. Jie tikėjo, kad Šventoji Dvasia dabar sako tai, ko Jėzus negalėjo pasakyti savo mokiniams dėl jų tuometinio silpnumo.
Pepuza – Naujoji Jeruzalė ir pasaulio pabaigos laukimas
Montanistai gyveno deginančiu artėjančios Kristaus paruzijos (sugrįžimo) laukimu. Priscila teigė regėjusi Kristų, nužengusį pas ją moters pavidalu, kuris jai apreiškė, kad dangiškoji Jeruzalė nusileis būtent Frygijos lygumose, tarp mažų kaimelių Pepuzos ir Tymiono.
Šios vietovės tapo montanistų religiniu centru, į kurį plūdo tūkstančiai sekėjų. Jie kūrė griežtas bendruomenes, kuriose visas gyvenimas buvo pajungtas ruošimuisi galutiniam susitikimui su Dievu. Pepuza jiems nebuvo tiesiog kaimas – tai buvo šventoji žemė, kurioje dvasinis pasaulis lietėsi su materialiuoju.
Geležinė disciplina: askezė ir kankinystė
Kadangi pasaulio pabaiga buvo laikoma čia pat, montanistai reikalavo iš savo narių visiško atsidavimo. Jų moralinis kodeksas buvo kur kas griežtesnis nei tuometinės Bažnyčios:
- Griežtas pasninkas: Jie įvedė specialius pasninkus (vadinamus xerophagia – „sausasis valgymas“), kurių metu buvo valgoma tik sausa duona, druska ir daržovės.
- Santuoka: Montanistai smerkė antrąją santuoką, laikydami ją svetimavimu. Po pirmojo sutuoktinio mirties krikščionis privalėjo likti vienas.
- Bėgimas nuo persekiojimų: Jie griežtai draudė krikščionims bėgti nuo romėnų valdžios persekiojimų. Kankinystė montanistams buvo aukščiausia dvasinė pergalė ir tiesiausias kelias į dangų.
- Atgaila: Jie tikėjo, kad Bažnyčia neturi galios atleisti sunkių nuodėmių (pavyzdžiui, žmogžudystės ar apostazės), įvykdytų po krikšto – tai galinti padaryti tik pati Dvasia per pranašus.
| Bruožas | Tradicinė Bažnyčia | Montanistai |
| Apreiškimo šaltinis | Šventasis Raštas ir apaštalų tradicija | Tiesioginės Parakleto pranašystės |
| Hierarchija | Vyskupai ir presbiteriai | Pranašai ir vizionieriai |
| Moralė | Nuosaiki, leidžianti atgailą | Radikali, siekianti tobulumo |
| Pasaulio pabaiga | Tikima, bet laikas nežinomas | Tikima, kad įvyks tuoj pat Pepuzoje |
Tertulianas: Šiaurės Afrikos uola montanizmo tarnystėje
Didžiausią intelektualinį svorį montanistai įgavo, kai apie 207 metus prie jų prisijungė garsusis teologas, lotyniškosios krikščionybės tėvas Tertulianas iš Kartaginos. Jam, pasižymėjusiam griežtu charakteriu, didžioji Bažnyčia atrodė per daug nuolaidi nuodėmei ir per daug suvalstybėjusi. Tertulianas savo raštuose gynė „Naująją pranašystę“, teigdamas, kad ji yra dvasinė branda, kurios Bažnyčiai taip trūksta. Nors vėliau jis atsiskyrė net nuo montanistų (sukūręs savo tertulianininkų grupę), jo dėka montanistų idėjos paplito visoje Vakarų krikščionybėje.
Pasmerkimas ir išnykimas
Didžioji Bažnyčia į montanistus žiūrėjo su dideliu nerimu. Mažosios Azijos vyskupai rinkosi į vienus pirmųjų sinodų krikščionybės istorijoje, kad nuspręstų, ar Montano ekstazės yra iš Dievo. Pagrindinis argumentas prieš juos buvo tai, kad tikras pranašas kalba išlaikydamas sąmonę, o montanistai pranašavo būdami transo būsenoje, tarsi būtų nevaldomi įrankiai.
Galiausiai judėjimas buvo pasmerktas. Romos popiežiai (Eleuterijus, o vėliau Viktoras I) galutinai atmetė montanistų pretenzijas į išskirtinį Dvasios vedimą. Tačiau bendruomenės Frygijoje išliko dar šimtmečius. Tik VI amžiuje, valdant imperatoriui Justiniano I, buvo imtasi radikalių priemonių: kariuomenė buvo pasiųsta į Pepuzą, kad sunaikintų montanistų šventyklas ir jų pranašų palaikus. Pasakojama, kad kai kurie montanistai verčiau pasirinko susideginti savo bažnyčiose nei pasiduoti.
Montanistai istorijoje liko kaip ryškus priminimas apie amžiną įtampą tarp institucinės tvarkos ir dvasinės laisvės. Jie bandė priversti Bažnyčią gyventi nuolatiniame „degime“, tačiau jų radikalumas ir Pepuzos iliuzija galiausiai nuvedė juos į dvasinę izoliaciją. Nepaisant to, jų keltas klausimas apie Šventosios Dvasios vaidmenį kasdieniame tikinčiojo gyvenime išliko aktualus iki pat šių dienų.