Ankstyvosios krikščionybės žemėlapyje Frygija buvo vieta, kurioje dvasinis uolumas dažnai peržengdavo tradicines ribas. Būtent čia, mažame ir mįslingame Pepuzos (Pepuza) kaimelyje, susiformavo viena labiausiai provokuojančių montanizmo atšakų – pepuzianai (Pepuziani). Ši grupė, dar vadinama kvintilijonais (Quintilliani) arba priscilijonais, iš kitų išsiskyrė ne tik savo radikaliu apokaliptiniu laukimu, bet ir revoliuciniu požiūriu į moters vaidmenį Bažnyčioje. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 49 skyriuje) pepuzianams skiria itin aštrią kritiką, matydamas juose tiesioginį iššūkį apaštališkajai tvarkai, o vėliau juos kaip pavojingą klaidą mini ir Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus).
Pepuza – dangiškasis miestas ir baltoji vizija
Pepuzos kaimelis, kurio tiksli vieta šimtmečius buvo paslaptis (tik 2000-aisiais archeologai jį identifikavo netoli dabartinio Karajakuplu kaimo vakarų Turkijoje), pepuzianams buvo švenčiausia vieta žemėje. Kartu su gretimu Timiono kaimu, jie Pepuzą paskelbė „Naująja Jeruzale“. Jie tikėjo, kad būtent čia, o ne Palestinoje, iš dangaus nusileis šventasis miestas ir prasidės tūkstantmetė Kristaus karalystė.
Šio judėjimo teologinis pamatas rėmėsi unikaliu dvasiniu patyrimu. Epifanijus pasakoja apie pranašę Kvintilą (Quintilla) arba Priscilą, kuri teigė turėjusi sukrėsiantį regėjimą. Pasak jos, Jėzus Kristus nužengė pas ją būtent Pepuzoje, tačiau Jis pasirodė ne kaip vyras, o kaip moteris, apsirengusi spindinčiu baltu drabužiu. Ši vizija jai suteikė dangiškąją išmintį ir paskelbė, kad Pepuza yra parinkta vieta dvasiniam atgimimui. Būtent šis moteriškas Kristaus pavidalas tapo pagrindiniu argumentu pepuzianų doktrinoje, pateisinančiu ypatingą moterų statusą jų bendruomenėje.
Moterys vyskupės ir dvasinis autoritetas
Pepuzianai padarė tai, kas likusiai krikščionių Bažnyčiai tuo metu atrodė neįsivaizduojama: jie leido moterims užimti aukščiausius dvasinius postus. Savo bendruomenėse jie skyrė moteris vyskupėmis, kunigėmis ir diakonėmis. Epifanijus „Panarione“ su neslepiamu pasibjaurėjimu rašo, kad pepuzianai remiasi Ievos figūra, teigdami, kad ji pirmoji paragavo pažinimo vaisiaus, todėl moterys turi prigimtinę teisę mokyti dvasinių paslapčių.
Jų liturgija buvo emocinga ir pilna pranašysčių. Susirinkimų metu septynios mergelės, apsirengusios baltai ir nešinos fakelais, įžengdavo į bendruomenę, kad pranašautų ir sukeltų dvasinę ekstazę. Epifanijus kritikuoja šią praktiką, cituodamas apaštalą Paulių, kad „moterys bažnyčiose tetyli“, tačiau pepuzianams dangiškasis Kvintilos regėjimas buvo aukštesnis už apaštalų raštus.
Konfliktas su ortodoksija ir Jono Damaskiečio vertinimas
Pepuzianų judėjimas nebuvo tik trumpalaikis Frygijos kaimo reiškinys – jis išliko gyvybingas kelis šimtmečius, keldamas nuolatinį galvos skausmą Bažnyčios hierarchams. Jų radikalumas pasireiškė ir kitose srityse: jie buvo itin griežti pasninkininkai ir smerkė antrąją santuoką, laikydami ją nukrypimu nuo dvasinio tyrumo.
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Pepuzianai |
| Šventoji vieta | Jeruzalė (Judėja) | Pepuza (Frygija) |
| Kunigystė | Tik vyrai | Vyrai ir moterys |
| Apreiškimo šaltinis | Biblija ir Tradicija | Naujosios Kvintilos ir Priscilos pranašystės |
| Kristaus apreiškimas | Vyriškas Įsikūnijimas | Apsireiškimas moters pavidalu Pepuzoje |
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ mini pepuzianus (kvintilijonus) kaip tuos, kurie „gerbia Pepuzą lyg šventą miestą“ ir klaidingai mano, kad Dvasios veikimas gali prieštarauti prigimtinei tvarkai. Ortodoksų akyse pepuzianai buvo kalti dėl „moteriškos tironijos“ religiniame gyvenime, tačiau patiems pepuzianams tai buvo išsilaisvinimas ir tiesioginis Šventosios Dvasios vedimas.
Likimas: nuo klestėjimo iki sunaikinimo
Pepuzianų bendruomenės Frygijoje sėkmingai gyvavo iki pat šeštojo amžiaus. Jų centras Pepuza tapo savotiška piligrimystės vieta visiems montanizmo sekėjams. Tačiau imperatorius Justinianas I, siekdamas suvienodinti imperijos religinį vaizdą, ėmėsi negailestingų priemonių. Maždaug 550 m. į Pepuzą buvo pasiųsta kariuomenė, kuriai vadovavo Jonas Efesietis. Montanistų ir pepuzianų šventovės buvo nugriautos, o jų gerbiamų pranašų (įskaitant patį Montaną ir Priscilą) palaikai iškasti ir sudeginti.
Tai buvo fizinis judėjimo galas, tačiau jų idėjos apie dvasinę lygybę ir asmeninį apreiškimą liko kaip nuolatinis priminimas apie tai, kad krikščionybė savo aušroje turėjo kur kas daugiau spalvų ir krypčių, nei galiausiai įtvirtino kanoninė tradicija. Pepuzianai liko istorijoje kaip tie, kurie išdrįso Kristų pamatyti moters pavidalu ir pastatyti dangiškąją Jeruzalę paprastame Frygijos lauke.