Žodis Vatikanas (Vaticanus) kilęs iš lotyniško vietovės pavadinimo Mons Vaticanus, reiškiančio „Vatikano kalvą“ – žemę vakarinėje Tiberio upės pusėje. Ši vieta senovės romėnams nebuvo ypatingai svarbi – tai buvo priemiestis, neįtrauktas į Romos miesto ribas. Etimologija iki šiol aptarinėjama. Galimos kilmės versijos: Kodėl būtent ten įkurtas Vatikanas? Kodėl Vatikanas toks mažas? Kodėl tik 44 ha? … [Skaityti toliau…]
Kaltės išpirkimas – tai dvasinis procesas, kurio metu žmogus atstato tai, ką suardė nuodėmė: tiek savo santykį su Dievu, tiek savo paties vidinę tvarką, tiek žalą kitiems. Krikščioniškoje teologijoje išpirkimas nereiškia, kad žmogus „nusiperka“ atleidimą, o veikiau tai yra atsiliepimas į Dievo malonę, atkuriant teisingumą ir meilę. Kai išpažinties metu kaltė atleidžiama, laikinoji bausmė lieka, … [Skaityti toliau…]
Atpirkimo ožys, minimas Senajame Testamente, yra vienas iš giliausių ir simboliškai turtingiausių Biblijos vaizdinių, susijęs su Izraelio tautos nuodėmių atpirkimu per kasmetinę Atpirkimo dieną (Jom Kipur). Užrašyta Kunigų knygoje (Kun 16), atpirkimo ožio auka buvo unikali, nes, skirtingai nuo kitų aukų, šis gyvūnas nebuvo papjaunamas, o išsiunčiamas į dykumą, nešdamas tautos nuodėmes. Ritualas, atliktas vyriausiojo … [Skaityti toliau…]
Ain Džaluto mūšis (angl. Battle of Ain Jalut, arab. معركة عين جالوت – Maʿrakat ʿAyn Jālūt) įvyko 1260 m. rugsėjo 3 d. netoli Ain Džaluto šaltinio, Galilėjos regione, dabartinėje Palestinoje. Ši kova tarp Egipto mamlūkų sultonato, vadovaujamo sultono Kutuzo ir karvedžio Baibarso, ir mongolų Ilchanato, vadovaujamo Kitbugos, tapo pirmąja didele mongolų pralaimėjimo kova, sustabdžiusia jų … [Skaityti toliau…]
Biblijoje dykumos yra ir geografinės vietovės ir teologiniai simboliai, rodantys išbandymus, Dievo artumą, apsivalymą ir dvasinį atsinaujinimą. Dykumos, kaip atšiaurios ir tuščios erdvės, buvo vietos, kur žmogus susidurdavo su savo ribotumu, priklausomybe nuo Dievo ir Jo ištikimybe. Jos simbolizuoja klajones, izoliaciją, bet kartu ir Dievo vedimą per sunkumus. Pavyzdžiui, izraelitai 40 metų klajojo dykumoje, mokydamiesi … [Skaityti toliau…]
Adamantijus (graik. Ἀδαμαντίος, angl. Adamantius) yra IV amžiaus krikščionių autorius, kurio vardas išliko daugiausia dėl vieno poleminio veikalo, tradiciškai vadinamo „Dialogu prieš judaistus ir krikščionis“ (lot. De recta in Deum fide arba Dialogus contra Iudaeos et Christianos). Jo asmenybė nėra tiksliai identifikuota, o pats vardas „Adamantijus“ ilgą laiką buvo klaidingai siejamas su Origeno vardu, nes … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis (graik. Ἐπιφάνιος ὁ Σαλαμινεύς, angl. Epiphanius of Salamis, apie 315–403) buvo vienas ryškiausių IV amžiaus Rytų Bažnyčios veikėjų, žinomas kaip asketas, vyskupas ir poleminis rašytojas. Jis gimė Palestinoje, netoli Eleuteropolio, regiono, kuriame tuo metu veikė įvairios žydų ir krikščionių grupės. Jaunystėje Epifanijus susidūrė su vietinėmis judaizuojančiomis bendruomenėmis, o šis ankstyvas kontaktas su įvairiomis … [Skaityti toliau…]
Uždegama žvakė ant stalo. Maldos vedantysis persižegnoja: Vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.Visi atsako: Amen. Vedantysis: Kristus prisikėlė! Aleliuja!Visi: Iš tikrųjų prisikėlė! Aleliuja! Tuomet vienas iš dalyvių skaito ištrauką iš Šventojo Rašto – Evangelijos pagal Luką (Lk 24, 36-43): [Jiems besikalbant apie tai, kas įvyko,] pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: … [Skaityti toliau…]
„Oktavijus“ (Octavius) – vienas ankstyviausių (III a.) lotyniškos krikščioniškos literatūros kūrinių, parašytas III a. pradžioje autoriaus Minucijaus Felikso. Tai filosofinis-dialoginis traktatas, sukurtas pagal klasikinę Cicerono dialogų formą, kur trys veikėjai – Minucijus, Oktavijus ir Cecilijus – diskutuoja apie krikščionybę, pagonybę ir tikėjimo racionalumą. Kūrinys laikomas vienu elegantiškiausių ankstyvosios lotyniškos prozos pavyzdžių. Dialogas vyksta Ostijoje, Romos … [Skaityti toliau…]
„Maldavimas už krikščionis“ (Πρεσβεία περὶ Χριστιανῶν / Legatio pro Christianis; taip pat žinomas kaip „Maldavimas užtariant krikščionis“, „Užtarimas už krikščionis“, rečiau – „Apologija už krikščionis“) – vienas intelektualiai stipriausių II a. krikščioniškos apologetikos kūrinių, parašytas apie 176–177 m. Atenagoro Atėniečio ir adresuotas Romos imperatoriams Markui Aurelijui ir Komodui. Graikiškas pavadinimas Πρεσβεία περὶ Χριστιανῶν reiškia oficialų … [Skaityti toliau…]
Melitono Sardiečio Apologija (Ἀπολογία / Apologia ad Marcum Aurelium) – tai vienas ankstyviausių krikščioniškos apologetikos kūrinių, parašytas II a. pabaigoje ir skirtas Romos imperatoriui Markui Aurelijui. Nors pats tekstas iki mūsų dienų neišliko, jo egzistavimą ir turinį liudija Eusebijus Cezarietis (Historia Ecclesiastica IV, 13 ir 26) bei Paschal Chronicle. Šie šaltiniai pateikia kelis trumpus fragmentus, … [Skaityti toliau…]
Pseudo‑Melitono sirų apologija – tai anoniminis ankstyvosios krikščionybės apologetinis traktatas, išlikęs sirų kalba ir klaidingai priskirtas II a. vyskupui Melitonui Sardiečiui. Kūrinys rastas Nitrijos rankraščiuose ir pirmą kartą publikuotas XIX a. Williamo Curetono rinkinyje Spicilegium Syriacum. Originali rankraščio antraštė skamba taip: „Melito filosofo oracija prieš Antoniną Cezarį“ (The Oration of Melito the Philosopher before Antoninus … [Skaityti toliau…]