Šis puslapis skirtas nuosekliam visų Katalikų Bažnyčios popiežių pristatymui – nuo apaštalo šventojo Petro, kuris, pasak tradicijos, buvo pirmasis Romos vyskupas, iki šių laikų. Per beveik du tūkstantmečius keitėsi imperijos, kalbos, civilizacijos formos, bet popiežiaus tarnystė liko kaip nenutrūkstama grandinė – kartais spindinti šventumu ir didybe, kartais klupinėjanti tarp žemiškų ambicijų, bet visada veikianti istorijos … [Skaityti toliau…]
Gėlių vainiko sūtra (sanskrito kalba: Avataṃsaka Sūtra, kinų: Huáyán Jīng, japonių: Kegon Kyō, pažodžiui „Gėlių girliandos“ arba „Gėlių puošmenos sūtra“) yra vienas svarbiausių Mahajanos budizmo šventraščių, laikomas vienu iš sudėtingiausių ir didingiausių budistinės literatūros kūrinių. Ši sūtra, datuojama maždaug II–IV a. po Kr., buvo sudaryta Indijoje, tačiau labiausiai išplito Rytų Azijoje, ypač Kinijoje, kur ji … [Skaityti toliau…]
Liuteronų Bažnyčia, kaip krikščioniškoji denominacija, turi gilias liturgines tradicijas, kurios atsispindi jų apeigynuose – Lutheran Service Book (LSB) ir Evangelical Lutheran Worship (ELW). Šie apeigynai yra pagrindiniai liturginiai vadovai, naudojami atitinkamai Lutheranų Bažnyčios–Misūrio Sinodo (LCMS) ir Evangeliškosios Liuteronų Bažnyčios Amerikoje (ELCA) bendruomenėse. Jie apima įvairias apeigas, įskaitant ordinacijos ir santuokos priesaikas, kurios atspindi liuteronų teologiją, … [Skaityti toliau…]
Šėtonas: ankstyvosios krikščionybės tradicija (Satan: The Early Christian Tradition) yra 1981 m. išleista Jeffrey Burton Russell monografija, skirta sistemingai analizuoti, kaip ankstyvoji Bažnyčia suprato Šėtono figūrą ir blogio prigimtį. Knyga priklauso platesniam autoriaus tyrimų ciklui apie blogio istoriją, tačiau šis tomas išsiskiria tuo, kad nuosekliai apima laikotarpį nuo I iki V amžiaus, kai formavosi pagrindinės … [Skaityti toliau…]
Plinijaus Jaunesniojo ir Trajano susirašinėjimas (Epist. 10.96–97). Oficialus Romos administracijos dokumentas apie krikščionis (111–113 m.) Šis dokumentas yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės istorinių šaltinių, sudarytas iš dviejų laiškų: Plinijaus Jaunesniojo, Pontijos–Bitinijos gubernatoriaus, ir imperatoriaus Trajano atsakymo. Laiškai datuojami 111–113 m. ir priklauso Plinijaus Epistulae X knygai, kurioje surinkta jo oficiali korespondencija su imperatoriumi. Tai pirmasis … [Skaityti toliau…]
„Dešimt persekiojimų“ – tai vėlyvas, populiarus religinis pasakojimas, apibendrinantis Romos imperijos vykdytus krikščionių persekiojimus nuo Nerono iki Diokletiano. Tekstas nėra ankstyvosios Bažnyčios dokumentas ir nepriklauso patristikos korpusui. Tai katechetinė tradicija, susiformavusi viduramžiais ir ypač išpopuliarėjusi XIX–XX a. religinėse mokyklose, pamokslų rinkiniuose ir liaudies martyrologijose. Jo tikslas – pateikti aiškią, simbolinę istorijos schemą, o ne tikslų … [Skaityti toliau…]
„Maksimo Jeruzaliečio fragmentai“ yra nedidelė, bet reikšminga ankstyvosios krikščionybės filosofinės literatūros dalis, išlikusi tik kitų autorių cituojamų ištraukų pavidalu. Maksimas, gyvenęs II a. pabaigoje, tradiciškai laikomas vienu iš ankstyvųjų Jeruzalės vyskupų, nors Euzebijus pats pažymi, kad tapatybė nėra visiškai tikra. Jį mini Euzebijus, Jeronimas ir kiti Bažnyčios rašytojai, vadindami jį žinomu ir gerbiamu krikščionių mąstytoju, … [Skaityti toliau…]
Hipolitas Romietis yra vienas reikšmingiausių III amžiaus krikščionių teologų, rašiusių Romoje ir palikusių didelį, nors fragmentiškai išlikusį, literatūrinį palikimą. Jis buvo presbiteris, polemistas ir egzegetas, aktyviai kovojęs su įvairiomis savo laikų erezijomis ir siekęs aiškiai apibrėžti Bažnyčios mokymą apie Dievo prigimtį, Kristaus dievystę ir Šventojo Rašto autoritetą. Dalis jo veikalų išliko tik ištraukų pavidalu, cituojamų … [Skaityti toliau…]
„Traktatas apie Kristų ir Antikristą“ (Treatise on Christ and Antichrist) yra Hipolito Romiečio veikalas, parašytas III amžiaus pradžioje ir skirtas broliui Teofilui. Šiame tekste Hipolitas siekia sistemingai išdėstyti biblinę eschatologiją, remdamasis vien tik Šventuoju Raštu ir vengdamas spekuliatyvių interpretacijų. Traktatas parašytas kaip mokomasis laiškas, kuriame autorius ragina saugoti perduotą mokymą ir neatskleisti jo tiems, kurie … [Skaityti toliau…]
„Gajaus fragmentai“ (Fragments of Caius) – tai vieninteliai išlikę Romos presbiterio Gajaus (Caius), gyvenusio apie II–III a. sandūrą, tekstai. Jie neišliko savarankiškuose rankraščiuose, bet yra išsaugoti Euzebijaus „Bažnyčios istorijoje“, kuri cituoja Gajų kaip vieną iš ankstyvųjų krikščionių polemistų. Gajus buvo žinomas dėl savo kovos su montanistais, cerintiečiais ir artemonitais, taip pat dėl to, kad pirmasis … [Skaityti toliau…]
„Sakramentai“ (The Sacraments) yra trumpas, bet teologiškai tankus anglikonų kunigo T.W. Šepardo (T. W. Shepherd) traktatas, parengtas kaip mokymo kursas ir vėliau peržiūrėtas bei išplėstas. Šiame veikale autorius siekia parodyti, kad sakramentinė tikrovė nėra apribota tik bažnytinėmis apeigomis, bet yra įrašyta pačioje kūrinijos struktūroje. Remdamasis tiek Šventuoju Raštu, tiek klasikinės teologijos tradicija, Shepherdas teigia, kad … [Skaityti toliau…]
„Angeliškoji išmintis apie dieviškąją meilę“ (De la Sagesse Angélique sur le Divin Amour) yra vienas iš brandžiausių Emanuelio Swedenborgo teologinių traktatų, kuriame autorius sistemingai aiškina visą savo dvasinės kosmologijos struktūrą. Šis veikalas sudarytas iš penkių didelių dalių, apimančių Dievo prigimtį, dvasinę saulę, būties laipsnius, visatos sukūrimą ir žmogaus sukūrimą. Swedenborgas čia siekia parodyti, kaip visa … [Skaityti toliau…]