„Ignoto laiškas Herui, Antiochijos diakonui“ (The Epistle of Ignatius to Hero, a Deacon of Antioch) yra ankstyvosios krikščionybės tekstas, priskiriamas Antiochijos vyskupui Ignotui, vienam iš vadinamųjų apaštalinių tėvų. Laiškas datuojamas II amžiaus pradžia ir rodo laikotarpį, kai Bažnyčia dar tik formavo savo struktūrą, discipliną ir teologinius akcentus. Nors kūrinio autentiškumas nėra visiškai užtikrintas, jis išlieka … [Skaityti toliau…]
Japonų šintoistiniai kami yra unikali dvasinių būtybių samprata, kurios gerokai skiriasi nuo tradicinių Vakarų dievų sąvokos. Tai nėra visagaliai tobuli dievai, o galingos dvasios, egzistuojančios įvairiose formose – nuo didžiųjų gamtos reiškinių iki nedidelių vietinių objektų. Kami gali būti saulė, mėnulis, griaustinis, bet taip pat ir senas medis, akmuo ar net įžymus istorinis veikėjas, kuris … [Skaityti toliau…]
Kasiodoras (lat. Cassiodorus) yra vienas svarbiausių VI amžiaus lotynų kultūros ir krikščioniškosios tradicijos veikėjų, kurio darbai turėjo ilgalaikę įtaką Europos intelektinei raidai. Jis gimė apie 485 metus pietų Italijoje, kilmingoje šeimoje, glaudžiai susijusioje su Ostgotų karalystės administracija. Kasiodoras iš pradžių buvo valstybės veikėjas, dirbęs karaliaus Teodoriko Didžiojo kanceliarijoje, tačiau vėliau pasitraukė iš politinio gyvenimo ir … [Skaityti toliau…]
Fulgencijus (lat. Fulgentius) yra vienas svarbiausių VI amžiaus Šiaurės Afrikos teologų, kurio veikla tęsė ir sistemino šventojo Augustino mokymą. Jis gimė Bizaceno regione, dabartinėje Tuniso teritorijoje, ir tapo vienu iš ryškiausių vėlyvosios antikos lotynų teologų. Fulgencijus gyveno laikotarpiu, kai Šiaurės Afriką valdė vandalai, išpažinę arijonizmą, todėl jo gyvenimas ir raštai glaudžiai susiję su religinėmis įtampomis, … [Skaityti toliau…]
Prosperas Akvitietis (lat. Prosper Aquitanus) yra vienas ryškiausių V amžiaus lotynų teologų, glaudžiai susijęs su šventojo Augustino intelektine tradicija. Jo vardas dažniausiai minimas kalbant apie kovą su semipelagianizmu, apie malonės teologijos formavimąsi ir apie Romos Bažnyčios reakciją į pietų Galijos vienuolynuose kilusias doktrinines įtampas. Prosperas buvo ne tik Augustino idėjų gynėjas, bet ir jų sistemintojas, … [Skaityti toliau…]
Apie tikrąją religiją (De vera religione) yra vienas ankstyvųjų Hipono Augustino veikalų, parašytas apie 390 metus, dar prieš jam tampant vyskupu. Šis tekstas priklauso laikotarpiui, kai Augustinas jau buvo atsivertęs į krikščionybę, tačiau dar gyveno Kasiciake ir formavo savo teologinį mąstymą. Veikalas skirtas apibrėžti, kas yra tikroji religija, kaip žmogus gali ją pažinti ir kaip … [Skaityti toliau…]
Apie krikščionišką mokymą (De doctrina Christiana) yra vienas svarbiausių Hipono Augustino teologinių veikalų, parašytas tarp 397 ir 426 metų. Šis tekstas buvo kuriamas etapais, todėl jame matomi tiek ankstyvosios, tiek brandžiosios Augustino minties bruožai. Veikalas skirtas tam, kad krikščionys galėtų tinkamai suprasti Šventąjį Raštą, jį aiškinti ir taikyti praktiniame tikėjimo gyvenime. Augustinas siekė sukurti aiškią … [Skaityti toliau…]
„Dešimt sparnų“ (kin. 十翼 Shí Yì) – tai seniausias išlikęs filosofinis komentarų rinkinys prie „Permainų knygos“ (I Ching, Yijing), parengtas maždaug tarp V ir III amžiaus prieš mūsų erą. Šiuos tekstus tradicija priskiria Konfucijui ir jo sekėjams, tačiau tikėtina, kad jie buvo sudaryti palaipsniui, kelių kartų išminčių, siekusių suteikti „Permainų knygai“ dvasinę, etinę ir kosmologinę … [Skaityti toliau…]
„De catechizandis rudibus“ („Apie pradedančiųjų katechizavimą“) yra vienas svarbiausių Augustino pastoracinių traktatų, parašytas apie 400 m. diakono Deogratijo prašymu. Šis kūrinys skirtas praktinei problemai: kaip mokyti tikėjimo žmones, kurie dar visai nepažįsta krikščionybės, ir kaip tai daryti taip, kad mokytojas neišsektų, o klausytojas suprastų ir priimtų tikėjimo esmę. Traktato pradžioje Augustinas atsako į Deogratijo skundą, … [Skaityti toliau…]
Augustino pamokslai (SANCTI AUGUSTINI SERMONES) yra vienas didžiausių ir įvairiausių jo kūrybos blokų, susiformavęs iš gyvų liturginių kalbų, katechezinių pamokymų ir pastoracinių pasisakymų. Tai nėra sisteminiai traktatai, o spontaniškesni tekstai, kuriuose atsiskleidžia Augustino kaip vyskupo veikla, jo santykis su bendruomene ir gebėjimas aiškiai perteikti sudėtingas teologines temas. Pamokslai buvo sakomi įvairiomis progomis, todėl jų turinys … [Skaityti toliau…]
Orenda – tai irokėzų religinėje pasaulėžiūroje esanti visuotinė dvasinė jėga, iš kurios kyla gyvybė, judėjimas ir visa pasaulio galia. Tai ne konkretus dievas, o nematoma energija, persmelkianti kiekvieną būtybę – žmogų, gyvūną, augalą, akmenį ar net žodį. Irokėzai tikėjo, kad viskas, kas egzistuoja, turi savo orendą, o visa kūrinija sudaro vieną gyvą dvasinį audinį. Ši … [Skaityti toliau…]
Augustino traktatas Apie Trejybę („De Trinitate“) yra vienas didžiausių ir sudėtingiausių Vakarų krikščionybės teologinių veikalų. Jis rašytas ilgiau nei dvidešimt metų, pradedant IV amžiaus pabaiga ir baigiant V amžiaus pradžia. Šis kūrinys sudarytas net iš penkiolikos knygų, kuriose Augustinas nuosekliai aiškina Trejybės slėpinį, remdamasis Šventuoju Raštu, filosofija ir žmogaus vidinės patirties analize. Tai nėra greitas … [Skaityti toliau…]