Žėrintis akmuo

„Žėrintis akmuo“ (The Sparkling Stone; taip pat verčiama kaip „Kibirkščiuojantis akmuo“ ar „Žaižaruojantis akmuo“) yra vienas iš brandžiausių Jono Ruysbroecko mistinių traktatų, skirtas pažengusiems dvasinio gyvenimo skaitytojams. Šiame veikale autorius siekia parodyti, kaip žmogus pereina iš moralinio gerumo į vidinį, kontempliatyvų gyvenimą, o iš jo – į aukščiausią Dievo regėjimo būseną. Ruysbroeckas čia kalba tiesiai ir be kompromisų: tikras dvasinis kelias reikalauja visiško nuolankumo, klusnumo, vidinės laisvės ir visiško atsiskyrimo nuo netvarkingų prisirišimų. Traktatas parašytas kaip praktinis vadovas, bet kartu ir kaip teologinis perspėjimas prieš klaidingas mistines praktikas, kurios veda į puikybę ir saviapgaulę.

Veikalas prasideda keturių savybių apibrėžimu, kurios sudaro tobulą krikščionišką būseną: žmogus turi būti geras, vidinis, Dievą regintis ir atviras visiems. Toliau Ruysbroeckas nuosekliai aiškina, kaip žmogus tampa geras per švarią sąžinę, klusnumą ir nuolatinį Dievo garbinimo siekį. Ši moralinė bazė yra būtina, nes be jos neįmanoma jokia tikra kontempliacija. Tik tada, kai žmogus išsivalo nuo nuodėmės ir netvarkingų troškimų, jis gali pradėti vidinį gyvenimą, kuriame Dievas tampa ne tik tikėjimo objektu, bet ir vidiniu patyrimu.

Antroji veikalo dalis pereina į gilesnę mistinę sritį: Ruysbroeckas aiškina, kaip žmogus tampa „vidiniu“ per širdies ištuštinimą nuo vaizdinių, per dvasinę laisvę ir per vidinę vienybę su Dievu. Ši vienybė nėra statiška – ji nuolat atsinaujina, nes siela, patyrusi Dievo artumą, vėl ir vėl pakyla į naują veikimo ir susivienijimo ratą. Ruysbroeckas šį procesą vadina „dvasiniu gyvenimu“, kuriame žmogus nuolat juda tarp veikimo ir vienybės, tarp troškimo ir ramybės. Dėl šios dinamiškos struktūros „Žėrintis akmuo“ laikomas vienu iš giliausių viduramžių mistikos tekstų, skirtu tiems, kurie nori suprasti ne tik dorybių praktiką, bet ir pačią kontempliacijos esmę.

Žėrintis akmuo

PROLOGAS

Žmogus, kuris norėtų gyventi pačioje tobuliausioje Šventosios Bažnyčios būsenoje, privalo būti geras ir uolus; vidinis ir dvasinis; pakylėtas ir Dievą regintis; ir dosniai išsiliejantis visiems bendrai. Kai šie keturi dalykai susijungia žmoguje, tuomet jo būsena yra tobuliausia; ir per malonės gausėjimą jis nuolat augs ir darys pažangą visose dorybėse bei tiesos pažinime, prieš Dievą ir prieš visus žmones.

I SKYRIUS

PER TRIS DALYKUS ŽMOGUS TAMPA GERAS

Išgirskite dabar tris dalykus, kurie sudaro gerą žmogų. Pirmasis, kurį privalo turėti geras žmogus, yra švari sąžinė be mirtinos nuodėmės priekaištų. Todėl tas, kuris nori tapti geru žmogumi, turi ištirti ir išbandyti save su deramu įžvalgumu nuo to laiko, kai jis pirmą kartą galėjo padaryti nuodėmę. Ir nuo visų šių nuodėmių jis turi apsivalyti pagal Šventosios Bažnyčios nurodymus ir papročius.

Antrasis dalykas, priklausantis geram žmogui, yra tas, kad jis visame kame turi būti paklusnus Dievui, Šventajai Bažnyčiai ir savo paties teisingiems įsitikinimams (sąžinei). Ir kiekvienam iš šių trijų jis turi būti vienodai paklusnus: taip jis gyvens be rūpesčių ir abejonių ir visada pasiliks be vidinių priekaištų visuose savo darbuose.

Trečiasis dalykas, būtinas kiekvienam geram žmogui, yra tas, kad visuose savo darbuose jis pirmiausia turėtų galvoje Dievo šlovę. Ir jei atsitinka taip, kad dėl savo užsiėmimų ar darbų gausos jis ne visada turi Dievą prieš akis, bent jau jame turėtų būti įtvirtintas ketinimas ir troškimas gyventi pagal brangiausią Dievo valią.

Štai, šie trys dalykai, kai jie taip turimi, padaro žmogų gerą. Ir kas stokoja nors vieno iš šių trijų, tas nėra nei geras, nei Dievo malonėje; bet kai tik žmogus savo širdyje nusprendžia įvykdyti šiuos tris punktus, kad ir koks nedoras jis būtų buvęs anksčiau, tą pačią akimirką jis tampa geras, imlus Dievui ir pripildytas Dievo malonės.

II SKYRIUS

PER TRIS DALYKUS ŽMOGUS TAMPA VIDINIS

Jei toliau šis geras žmogus norėtų tapti vidiniu ir dvasiniu žmogumi, jam reikia dar trijų dalykų. Pirmasis yra širdis, neapsunkinta vaizdiniais; antrasis – dvasinė laisvė jo troškimuose, trečiasis – vidinės vienybės su Dievu jautimas.

Dabar tegul kiekvienas, kuris laiko save dvasiniu, stebi save. Tas, kuris norėtų turėti širdį be vaizdinių, neturi nieko turėti su prisirišimu, taip pat neturi prie nieko prilipti ar su kuo nors bendrauti, prisirišdamas valia; nes visas bendravimas ir visas prisirišimas, kurie nėra grynai nukreipti į Dievo garbę, atneša vaizdinius į žmogaus širdį, nes jie gimsta ne iš Dievo, bet iš kūno. Taigi, jei žmogus nori tapti dvasinis, jis turi atsisakyti visų kūniškų geidulių ir meilių bei su ilgesiu ir meile glaustis tik prie Dievo, ir taip Jį turėti. Ir per tai išmetami visi įsivaizdavimai ir visa nesaikinga meilė kūriniams. Ir šis meilus Dievo turėjimas padaro žmogų vidujai laisvą nuo bedieviškų vaizdinių; nes Dievas yra Dvasia, Kurio niekas negali pasidaryti tikro vaizdinio. Žinoma, šiame pratime žmogus turėtų pasitelkti gerus vaizdinius, kad jie jam padėtų; tokius kaip mūsų Viešpaties Kančia ir visi tie dalykai, kurie gali paskatinti jį didesniam pamaldumui. Tačiau turėdamas Dievą, žmogus turi pasinerti į tą bevaizdį Nuogumą, kuris yra Dievas; ir tai yra pirmoji dvasinio gyvenimo sąlyga ir pamatas.

Antroji sąlyga yra vidinė laisvė. Per ją žmogus turėtų sugebėti pakilti link Dievo visose vidinėse pratybose, laisvas nuo vaizdinių ir kliūčių; tai yra, dėkojime ir gyriuje, garbinime, pamaldžioje maldoje ir karštoje meilėje, ir visuose tuose dalykuose, kurie gali būti daromi su ilgesiu ir meile padedant Dievo malonei ir per vidinį uolumą visose dvasinėse pratybose.

Per šį vidinį pratimą jis pasiekia trečiąją būseną; tai yra, jis jaučia dvasinę vienybę su Dievu. Todėl tas, kuris savo vidiniame pratime turi bevaizdį ir laisvą pakilimą pas savo Dievą, ir nesiekia nieko kito, tik Dievo šlovės, turi ragauti Dievo gerumo; ir jis turi iš vidaus pajusti tikrą vienybę su Dievu. Šioje vienybėje vidinis ir dvasinis gyvenimas tampa tobulas; nes šioje vienybėje trokštančioji galia yra nuolat iš naujo viliojama ir skatinama naujai vidinei veiklai. Ir kiekvienu aktu dvasia kyla aukštyn į naują vienybę. Taip veikla ir vienybė nuolat atsinaujina; ir šis nuolatinis atsinaujinimas veikloje ir vienybėje yra dvasinis gyvenimas. Dabar galite matyti, kaip žmogus tampa geras per moralines dorybes ir tiesų ketinimą; ir kaip jis gali tapti dvasinis per vidines dorybes ir vienybę su Dievu. Bet be šių minėtų punktų jis negali būti nei geras, nei dvasinis.

III SKYRIUS

PER TRIS DALYKUS ŽMOGUS TAMPA DIEVĄ REGINTIS

Toliau turite žinoti, kad jei šis dvasinis žmogus dabar norėtų tapti Dievą reginčiu žmogumi, jam reikia dar trijų dalykų. Pirmasis yra pajautimas, kad jo būties pamatas yra bedugnis, ir jis turėtų jį tokiu būdu turėti; antrasis – kad jo vidinis pratimas būtų bekelis; trečiasis – kad jo vidinis gyvenimas būtų dieviškasis mėgavimasis.

Dabar supraskite, jūs, kurie norėtumėte gyventi dvasioje, nes kalbu tik jums. Vienybė su Dievu, kurią jaučia dvasinis žmogus, kai vienybė apsireiškia dvasiai kaip bedugnė – tai yra, neišmatuojamas gylis, neišmatuojamas aukštis, neišmatuojamas ilgis ir neišmatuojamas plotis – šiame apsireiškime dvasia suvokia, kad per meilę ji pasinėrė į gylį, pakilo į aukštį ir ištrūko į ilgį; ir ji jaučiasi klaidžiojanti plotyje bei gyvenanti pažinime, kuris yra nežinojimas. Ir per šį intymų vienybės jausmą ji jaučia, kad ištirpsta Vienybėje; ir, per mirimą visiems dalykams, įsilieja į Dievo gyvenimą. Ten ji jaučiasi esanti vienas gyvenimas su Dievu. Ir tai yra Dievą reginčio gyvenimo pamatas bei pirmasis punktas.

O iš to kyla antrasis punktas, kuris yra pratimas anapus proto ir be jokių sąlygų: nes Dieviškoji Vienybė, kurios kiekviena Dievą reginti dvasia su meile įgijo nuosavybę, amžinai traukia ir kviečia Dieviškuosius Asmenis ir visas mylinčias dvasias į Save. Šį vidinį traukimą jaučia kiekvienas mylintis, daugiau ar mažiau, pagal savo meilės matą ir savo pratimo būdą. Ir kas atsiduoda šiam traukimui ir jame išlieka, tas negali pulti į mirtiną nuodėmę. Tačiau Dievą regintis žmogus, kuris paliko save ir visus dalykus ir nejaučia, kad būtų atitrauktas, nes jis nebeturi nieko savo, bet stovi tuščias nuo visko, jis visada gali įžengti, nuogas ir neapsunkintas vaizdiniais, į pačią slapčiausią savo dvasios dalį. Ten jis randa apreikštą Amžinąją Šviesą, ir šioje šviesoje jis jaučia amžiną Dieviškosios Vienybės reikalavimą; ir jis jaučiasi esąs amžina meilės ugnis, kuri labiausiai trokšta būti viena su Dievu. Kuo labiau jis pasiduoda šiam traukimui ar reikalavimui, tuo labiau jis jį jaučia. Ir kuo labiau jį jaučia, tuo labiau trokšta būti viena su Dievu; nes tai ragina jį grąžinti skolą, kurios iš jo reikalauja Dievas. Šis amžinas Dieviškosios Vienybės reikalavimas uždega dvasioje amžiną meilės ugnį; ir nors dvasia nepaliaujamai moka skolą, joje toliau liepsnoja amžinas degimas. Nes perkeitime Vienybėje visos dvasios nusilpsta savo pačių veikloje ir nejaučia nieko kito, tik savo pačių sudegimą paprastoje Dievo Vienybėje. Šią paprastą Dievo Vienybę gali jausti ar turėti tik tas, kuris išlaiko save neišmatuojamame spindesyje ir meilėje, kuri pranoksta protą ir yra bekelė. Šioje transcendentinėje būsenoje dvasia jaučia savyje amžiną meilės ugnį; ir šioje meilės ugnyje ji neranda nei pradžios, nei pabaigos, ir jaučiasi esanti viena su šia meilės ugnimi. Dvasia amžinai dega savyje, nes jos meilė yra amžina; ir ji jaučiasi vis labiau ir labiau sudeganti meilėje, nes yra traukiama ir perkeičiama į Dievo Vienybę, kur dvasia dega meilėje. Jei ji stebi save, ji randa skirtumą ir kitybę tarp savęs ir Dievo; bet ten, kur ji sudega, ji yra nediferencijuota ir be skirtumo, todėl nejaučia nieko, tik vienybę; nes Dievo Meilės liepsna sudegina ir praryja viską, ką gali apglėbti Savyje.

Taigi galite matyti, kad įtraukianti Dievo Vienybė yra ne kas kita kaip bedugnė Meilė, kuri meiliai traukia į vidų, amžiname mėgavimesi, Tėvą ir Sūnų bei viską, kas Juose gyvena. Šioje Meilėje mes degsime ir būsime sudeginti be pabaigos, per visą amžinybę; nes joje glūdi visų dvasių palaima. Ir todėl mes visi turime grįsti savo gyvenimus bedugne praraja; kad galėtume amžinai pasinerti į Meilę ir nuskęsti bedugniame Gylyje. Ir su ta pačia Meile mes pakilsime ir pranoksime save nesuvokiamame Aukštyje. Ir toje bekelėje Meilėje mes klaidžiosime ir klajosime, o ji ves mus ir paklaidins mus neišmatuojamame Dievo Meilės Plotyje. Ir čia mes išlėksime ir pabėgsime iš savęs į nežinomus Dievo Gerumo ir Turtų ekstazės džiaugsmus. Ir ten mes ištirpsime bei būsime ištirpdyti, ir amžinai klaidžiosime ir gyvensime Dievo Šlovėje. Štai! Kiekvienu iš šių vaizdinių aš parodau Dievą regintiems žmonėms jų būtį ir jų pratybas, bet niekas kitas negali jų suprasti. Nes kontempliatyvaus gyvenimo negalima išmokyti. Bet ten, kur Amžinoji Tiesa apsireiškia dvasioje, visa, kas būtina, yra išmokoma ir išmokstama.

IV SKYRIUS

APIE KIBIRKŠČIUOJANTĮ AKMENĮ IR APIE NAUJĄ VARDĄ, ĮRAŠYTĄ DIEVO PASLAPČIŲ KNYGOJE

Todėl mūsų Viešpaties Dvasia taip sako Dievo Paslapčių Knygoje, kurią užrašė šv. Jonas: tam, kuris nugali, sako Jis, tai yra tam, kuris nugali ir įveikia save ir viską kita, aš duosiu valgyti paslėptos manos, tai yra, vidinio ir paslėpto skonio bei dangiško džiaugsmo; ir duosiu jam kibirkščiuojantį akmenį, ir tame akmenyje įrašytą naują vardą, kurio niekas nežino, išskyrus tą, kuris jį gauna. Šis akmuo vadinamas akmenėliu, nes jis toks mažas, kad neskauda ant jo užlipus. Šis akmuo yra švytintis baltas ir raudonas kaip ugnies liepsna; jis yra mažas ir apvalus, visur lygus ir labai lengvas. Šiuo kibirkščiuojančiu akmeniu mes vadiname mūsų Viešpatį Kristų Jėzų, nes pagal Savo Dievystę Jis yra Amžinosios Šviesos spindėjimas ir Dievo šlovės švytėjimas bei nepriekaištingas veidrodis, kuriame gyvena visi dalykai. Dabar tam, kuris nugali ir pranoksta visus dalykus, duodamas šis kibirkščiuojantis akmuo; o su juo jis gauna šviesą, tiesą ir gyvenimą. Šis akmuo taip pat panašus į ugnies liepsną, nes ugninga Amžinojo Žodžio meilė pripildė visą pasaulį meilės ir nori, kad visos mylinčios dvasios sudegtų iki niekio meilėje. Šis akmuo taip pat yra toks mažas, kad žmogus jį vos jaučia, net jei mina jį kojomis. Būtent todėl jis vadinamas calculus, tai yra, „minamas“. Ir tai mums paaiškina šv. Paulius, sakydamas, kad Dievo Sūnus apiplėšė Save ir nusižemino, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Ir Jis Pats kalbėjo Pranašo lūpomis, sakydamas: „Aš esu kirminas, o ne žmogus: žmonių pajuoka ir tautos paniekintas.“ Jis padarė save tokį mažą laike, kad žydai trypė Jį savo kojomis. Tačiau jie Jo nejautė; nes jei būtų atpažinę Dievo Sūnų, nebūtų išdrįsę Jo nukryžiuoti. Jis vis dar yra mažas ir paniekintas visų žmonių širdyse, kurie Jo gerai nemyli. Šis kilnus akmuo, apie kurį kalbu, yra visiškai apvalus, lygus ir tolygus visame plote. Kad akmuo yra apvalus, moko mus, jog Dieviškoji Tiesa neturi nei pradžios, nei pabaigos; kad jis lygus ir tolygus, moko mus, kad Dieviškoji Tiesa vienodai svers visus dalykus ir kiekvienam atiduos pagal jo nuopelnus; ir tai, ką Jis duos, bus su kiekvienu per amžinybę. Paskutinė šio akmens savybė, apie kurią kalbėsiu, yra ta, kad jis yra ypač lengvas; nes Amžinasis Tėvo Žodis neturi svorio, tačiau Savo galia Jis laiko dangų ir žemę. Ir Jis yra vienodai arti visų dalykų; visgi niekas negali Jo pasiekti, nes Jis iškeltas aukštai ir eina pirma visų kūrinių, bei apsireiškia ten, kur nori, ir tada, kada nori; ir, savo lengvumu, mūsų sunkioji žmogiška prigimtis užkopė aukščiau visų dangų ir sėdi karūnuota Tėvo dešinėje.

Štai, tai yra tas kibirkščiuojantis akmuo, kuris duodamas Dievą reginčiam žmogui, ir šiame akmenyje įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, išskyrus tą, kuris jį gauna. Turėtumėte žinoti, kad visos dvasios, grįždamos pas Dievą, gauna vardus; kiekviena atskirai, pagal savo tarnystės kilnumą ir meilės didybę. Nes tik pirmasis nekaltumo vardas, kurį gauname per krikštą, yra papuoštas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nuopelnais. Ir kai per nuodėmę prarandame šį nekaltumo vardą, jei vis dar norime sekti Dievu – ypač trijuose darbuose, kuriuos Jis nori mumyse atlikti – esame dar kartą pakrikštijami Šventojoje Dvasioje. Ir taip mes gauname naują vardą, kuris liks su mumis per visą amžinybę.

V SKYRIUS

APIE DARBUS, KURIUOS DIEVAS ATLIEKA VISIEMS BENDRAI, IR APIE PENKIAS NUSIDĖJĖLIŲ RŪŠIS

Išgirskite dabar, kokie yra tie trys darbai, kuriuos mūsų Viešpats atlieka visuose žmonėse, jei jie tam atsiduoda. Pirmasis darbas, kurį Dievas atlieka visuose žmonėse bendrai, susideda iš to, kad Jis kviečia ir vilioja juos visus, be išimties, į vienybę su Savimi. Ir tol, kol nusidėjėlis nepaklūsta šiam kvietimui, jis stokoja visų kitų dovanų, kurios sektų po to.

Dabar aš pastebėjau, kad visus nusidėjėlius galima suskirstyti į penkias rūšis. Pirmajai rūšiai priklauso visi tie, kurie nesirūpina gerais darbais, kurie dėl kūno patogumų ir pojūčių geidulių mieliau gyvena pasaulietiškuose užsiėmimuose ir širdies išsiblaškyme. Visi tokie yra netinkami priimti Dievo malonę, o net jei ir priimtų, nesugebėtų jos išlaikyti.

Antrajai rūšiai priklauso tie, kurie noriai ir sąmoningai puolė į mirtiną nuodėmę, tačiau taip pat daro gerus darbus ir gyvena Viešpaties baimėje bei pagarboje, myli teisiuosius, trokšta jų maldų ir deda į jas viltis. Visgi tol, kol nusigręžimas nuo Dievo ir nuodėmės meilė nugali ir atstumia Dievo meilę bei atsigręžimą į Dievą, tol jie lieka neverti Dievo malonės.

Trečiąją nusidėjėlių rūšį sudaro visi netikintieji ir tie, kurie klysta tikėjime. Kokius gerus darbus jie bedarytų, ar kokį gyvenimą begyventų, be tikro tikėjimo jie negali įtikti Dievui; nes tikras tikėjimas yra viso šventumo ir visų dorybių pamatas.

Ketvirtajai rūšiai priklauso tie, kurie pasilieka mirtinoje nuodėmėje be baimės ir be gėdos, kuriems nerūpi Dievas ir Jo dovanos, ir kurie apleidžia visas dorybes. Visą dvasinį gyvenimą jie laiko veidmainyste ir apgaule; ir vos klausosi to, ką jiems galima pasakyti apie Dievą ar dorybes, nes jie įsitvirtino taip, tarsi nebūtų nei Dievo, nei dangaus, nei pragaro, ir todėl nenori žinoti nieko kito, tik tai, ką dabar suvokia ir turi prieš save. Štai, visi tokie yra Dievo atmesti ir paniekinti, nes jie nusideda prieš Šventąją Dvasią. Tačiau ir jie gali atsiversti; bet tai nutinka sunkiai ir retai.

Penktoji nusidėjėlių rūšis yra tie veidmainiai, kurie daro išorinius gerus darbus ne dėl Dievo šlovės ir savo išganymo, bet kad įgytų šventumo vardą ar dėl kokių nors laikinų dalykų. Nors išoriškai jie gali atrodyti šventi ir geri, viduje jie yra netikri ir nusigręžę nuo Dievo, ir jiems trūksta Dievo malonės bei kiekvienos dorybės.

Štai, aš parodžiau jums penkias rūšis nusidėjėlių, kurie visi buvo vidujai pašaukti į vienybę su Dievu. Bet tol, kol nusidėjėlis lieka nuodėmės tarnystėje, jis lieka kurčias, aklas ir negalintis ragauti ar pajausti viso to gėrio, kurį Dievas nori jame sukurti. Bet kai tik nusidėjėlis atsigręžia į save ir apsvarsto save, jei jis yra nepatenkintas savo nuodėmingu gyvenimu, tada jis priartėja prie Dievo. Bet jei jis nori paklusti Dievo kvietimui ir žodžiams, jis turi savo laisva valia nuspręsti palikti nuodėmę ir daryti atgailą. Taip jis tampa vienu tikslu ir viena valia su Dievu ir gauna Dievo malonę.

Todėl mes visi turėtume suprasti Dievą tokiu būdu: Pirmiausia, kad Jis iš Savo laisvo gerumo kviečia ir vilioja visus žmones, be skirtumo, į vienybę su Savimi; tiek gerus, tiek blogus, be išimties. Antra, mes turėtume taip suprasti Dievo gerumą; kaip Jis per malonę išsilieja visiems žmonėms, kurie paklūsta Dievo kvietimui. Trečia, turėtume savyje aiškiai rasti ir suprasti, kad galime tapti vienu gyvenimu ir viena dvasia su Dievu, kai visokeriopai atsižadame savęs ir sekame Dievo malone į tą aukštumą, į kurią ji mus vestų. Nes Dievo malonė tvarkingai veikia kiekviename žmoguje, pagal tą matą ir būdą, kuriuo jis sugeba ją priimti. Ir per tai, dėka visuotinio Dievo malonės veikimo, kiekvienas nusidėjėlis, jei to trokšta, gauna reikalingą įžvalgumą ir jėgą, kad galėtų palikti nuodėmę ir atsigręžti į dorybę. Ir, per tą paslėptą Dievo malonės bendradarbiavimą, kiekvienas geras žmogus gali nugalėti visas nuodėmes, pasipriešinti visoms pagundoms, įvykdyti visas dorybes ir ištverti aukščiausiame tobulume, jei jis visame kame bus nuolankus Dievo malonei. Nes viskas, kas esame, ir viskas, ką gavome, iš išorės ir iš vidaus, visa tai yra laisvos Dievo dovanos; už kurias turime Jam dėkoti ir Jį šlovinti, ir su kuriomis privalome Jam tarnauti, jei norime Jam įtikti. Tačiau yra daug Dievo dovanų, kurios geriesiems yra pagalba ir šaltinis dorybei; bet blogiesiems – pagalba ir proga nuodėmei: tokios yra sveikata, grožis, išmintis, turtai ir pasaulietinė garbė. Tai pačios žemiausios ir mažiausiai vertingos Dievo dovanos, kurias Dievas duoda visų naudai, ir Savo draugams, ir Savo priešams, ir geriems, ir blogiems. Su jomis gerieji tarnauja Dievui ir Jo draugams; o blogieji – savo pačių kūnui, velniui ir pasauliui.

VI SKYRIUS

APIE SKIRTUMĄ TARP SAMDINIŲ IR IŠTIKIMŲ DIEVO TARNŲ

Dabar galite pastebėti tai: kad vieni žmonės Dievo dovanas priima kaip samdiniai, o kiti – kaip ištikimi Dievo tarnai; ir jie skiriasi vienas nuo kito visais vidiniais darbais, tai yra, meile ir ketinimais, jausmais ir kiekvienoje vidinio gyvenimo praktikoje.

Dabar gerai tai supraskite: visi tie, kurie taip nesaikingai myli save, kad nenori tarnauti Dievui, išskyrus dėl savo pačių naudos ir dėl savo pačių atlygio, šie atskiria save nuo Dievo ir gyvena vergijoje bei savo pačių savanaudiškume; nes jie ieško savo ir siekia savo visame kame, ką daro. Todėl visomis savo maldomis ir visais savo gerais darbais jie siekia laikinų dalykų, ar galbūt siekia amžinųjų dalykų dėl savo pačių naudos ir pelno. Šie žmonės yra nukreipti į save nesaikingai; ir būtent todėl jie visada lieka vieni su savimi, nes jiems trūksta tikros meilės, kuri sujungtų juos su Dievu ir su visais Jo mylimaisiais. Ir nors atrodo, kad šie žmonės laikosi Dievo ir Šventosios Bažnyčios įstatymo ir įsakymų, jie nesilaiko meilės įstatymo; nes viską, ką jie daro, jie daro ne iš meilės, o iš grynos būtinybės, bijodami, kad nebus pasmerkti. Ir kadangi jie yra vidujai neištikimi, jie nedrįsta pasitikėti Dievu; bet visas jų vidinis gyvenimas yra abejonė ir baimė, triūsas ir vargas. Nes jie mato dešinėje amžinąjį gyvenimą, ir jie bijo jį prarasti; o kairėje jie mato amžinas pragaro kančias, ir jie bijo jas gauti. Tačiau visos jų maldos, visas jų darbas ir visi geri darbai, ką jie bedarytų, kad išvarytų šią baimę, jiems nepadeda; nes kuo labiau nesaikingai jie myli save, tuo labiau jie bijo pragaro. Ir iš to galite pasimokyti, kad jų pragaro baimė kyla iš meilės sau, kuri ieško savo.

Dabar Pranašas, o taip pat ir Pamokslininkas sako: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“; tačiau tuo turima omenyje ta baimė, kuri praktikuojama dešinėje pusėje, kur žmogus svarsto amžinosios palaimos praradimą, nes ši baimė kyla iš prigimtinio polinkio, kurį kiekvienas žmogus turi savyje, – būti palaimintam, tai yra, matyti Dievą. Todėl net jei žmogus ir yra neištikimas Dievui, kai tik jis tikrai stebi save iš vidaus, jis jaučia, kad jis pats linksta iš savęs link tos palaimos, kuri yra Dievas. Ir šią palaimą jis bijo prarasti; nes jis myli save labiau nei Dievą, ir palaimą myli vien tik dėl savęs. Todėl jis nedrįsta pasitikėti Dievu. O visgi tai yra ta Viešpaties Baimė, kuri yra išminties pradžia ir įstatymas neištikimiems Dievo tarnams: nes ji verčia žmogų palikti nuodėmę, siekti dorybės ir daryti gerus darbus, ir šie dalykai paruošia žmogų iš išorės priimti Dievo malonę ir tapti ištikimu tarnu.

Bet nuo tos pačios valandos, kai su Dievo pagalba jis sugeba nugalėti savo savanaudiškumą – tai yra, kai jis yra taip atsiribojęs nuo savęs, kad gali palikti Dievo globai viską, ko jam reikia – štai, darydamas tai, jis taip įtinka Dievui, kad Dievas suteikia jam Savo malonę. Ir per malonę jis pajunta tikrą meilę: o meilė išvaro abejonę bei baimę ir pripildo žmogų vilties ir pasitikėjimo, ir taip jis tampa ištikimu tarnu, ir visame, ką daro, turi omenyje bei myli Dievą. Štai toks yra skirtumas tarp ištikimo tarno ir samdinio.

VII SKYRIUS

APIE SKIRTUMĄ TARP IŠTIKIMŲ TARNŲ IR SLAPTŲ DIEVO DRAUGŲ

Dabar turime pastebėti didelį skirtumą tarp ištikimų tarnų ir vidinių Dievo draugų. Nes per malonę ir Dievo pagalbą ištikimi tarnai pasirinko laikytis Dievo įsakymų, tai yra, būti paklusnūs Dievui ir Šventajai Bažnyčiai visose dorybėse ir gerame elgesyje: ir tai vadinama išoriniu arba aktyviu gyvenimu. Bet vidiniai Dievo draugai pasirenka sekti ne tik įsakymais, bet ir atgaivinančiais Dievo patarimais, o tai yra meilus ir vidinis glaudimasis prie Dievo dėl Jo amžinosios šlovės, su norimu atsižadėjimu visko, ką galima turėti už Dievo ribų su geismu ir meile. Visus tokius draugus Dievas kviečia ir vilioja į vidų, ir moko juos vidinių pratybų skirtumų bei daugybės paslėptų dvasinio gyvenimo kelių. Tačiau Savo tarnus Jis siunčia į išorę, kad jie būtų ištikimi Jam ir Jo Namams kiekvienoje tarnystėje ir visokiuose išoriniuose geruose darbuose.

Štai, taip Dievas duoda Savo malonę ir pagalbą kiekvienam žmogui pagal jo tinkamumą; tai yra, pagal tai, kaip jis dera su Dievu – ar išoriniuose geruose darbuose, ar vidinėje meilės praktikoje. Tačiau niekas negali daryti ir jausti vidinių pratybų, nebent būtų visiškai atsigręžęs į Dievą viduje. Nes tol, kol žmogaus širdis yra padalinta, jis žiūri į išorę, yra nepastovaus proto ir lengvai pasiduoda džiaugsmui bei sielvartui dėl laikinų dalykų, nes jie vis dar gyvi jame. Ir nors jis gali gyventi pagal Dievo įsakymus, viduje jis lieka tamsoje ir nežino, kas yra vidinės pratybos ar kaip jas reikėtų praktikuoti. Tačiau kadangi jis žino ir jaučia, kad jo mintyse yra Dievas ir jis visuose savo darbuose trokšta vykdyti Jo brangiausią valią, tuo jis gali būti patenkintas; nes tada jis žino esąs laisvas nuo veidmainystės savo ketinimuose ir ištikimas savo tarnystėje. Šiais dviem dalykais jis pasitenkina; ir jam atrodo, kad išoriniai geri darbai, atliekami su tyru ketinimu, yra šventesni ir naudingesni nei bet kokia vidinė praktika, nes Dievo padedamas jis pasirinko išorinį, aktyvų dorybės kelią. Todėl jis verčiau lavintųsi išorinių darbų įvairovėje, nei su vidine meile tarnautų Tam Vieninteliam, Kuriam dirba. Ir tai yra priežastis, kodėl jo protas labiau užpildytas darbais, kuriuos jis daro, nei Dievu, dėl kurio jis juos daro. Ir dėl šio polinkio į vaizdinius savo darbuose, jis lieka išoriniu žmogumi ir nesugeba sekti Dievo patarimais; nes jo veikla yra daugiau išorinė nei vidinė, labiau juslinė nei dvasinė. Nors jis išties yra ištikimas Dievo tarnas išoriniuose darbuose, visgi tai, ką patiria slapti Dievo draugai, jam lieka paslėpta ir nežinoma. Ir būtent todėl kai kurie grubūs ir išoriniai žmonės visada smerkia bei kaltina vidinius ir kontempliatyvius žmones, manydami, kad šie yra dykaduoniai. Tai buvo ir priežastis, kodėl Morta skundėsi mūsų Viešpačiui dėl savo sesers Marijos, kad ji jai nepadeda patarnauti; nes ji tikėjo, kad daro daug paslaugų ir duoda daug naudos, o jos sesuo sėdi be darbo ir nieko neveikia. Tačiau mūsų Viešpats priėmė sprendimą ir nusprendė tarp jų: Jis nekaltino Mortos dėl jos uolumo, nes jos tarnystė buvo gera ir naudinga; bet Jis priekaištavo jai dėl jos rūpesčio ir todėl, kad ji buvo susirūpinusi ir prislėgta daugybės išorinių dalykų. O Mariją Jis gyrė už jos vidinę praktiką ir pasakė, kad reikalingas tik Vienas Dalykas ir kad ji pasirinko geresniąją dalį, kuri iš jos nebus atimta.

Tas Vienas Dalykas, kuris reikalingas visiems žmonėms, yra Dieviškoji meilė. Geresnioji dalis yra vidinis gyvenimas su meiliu atsidavimu Dievui. Tai pasirinko Marija Magdalietė, ir tai pasirenka slapti Dievo draugai. Bet Morta pasirinko išorinį, neuždarytą ir aktyvų gyvenimą; ir tai yra ta kita dalis, kurioje galima tarnauti Dievui, bet kuri nėra nei tokia tobulai gera, nei tokia gera. Ir šią dalį iš meilės pasirenka ištikimi Dievo tarnai.

Tačiau pasitaiko ir tokių kvailų žmonių, kurie nori būti tokie vidiniai, kad nenori nei veikti, nei patarnauti net tuose dalykuose, kurių reikia jų artimui. Štai, jie nėra nei slapti Dievo draugai, nei ištikimi tarnai; bet jie yra visiškai netikri ir apsigavę. Nes joks žmogus negali sekti Dievo patarimais, jei jis nesilaikys Jo įsakymų. Todėl visi slapti Dievo draugai kartu yra ir ištikimi tarnai, kai tik to reikia; tačiau ne visi ištikimi tarnai yra slapti draugai, nes praktika, kuri tam priklauso, jiems yra nežinoma.

Tai yra skirtumas tarp ištikimų tarnų ir slaptų Dievo draugų.

VIII SKYRIUS

APIE SKIRTUMĄ TARP SLAPTŲ DRAUGŲ IR PASLĖPTŲ DIEVO SŪNŲ

Tačiau toliau mes randame subtilesnį ir gilesnį skirtumą tarp slaptų draugų ir paslėptų Dievo sūnų; visgi jie abu vienodai per savo vidinę praktiką išlaiko save Dievo Akivaizdoje. Bet draugai turi savo vidujiškumą kaip atributą, nes jie pasirenka meilų glaudimąsi prie Dievo kaip geriausią ir aukščiausią iš visko, ką jie kada nors gali ir nori pasiekti: ir būtent todėl jie negali su savimi pačiais ir su savo veikla prasiskverbti iki bevaizdžio Nuogumo. Nes kaip vaizdinius ir tarpininkus tarp Dievo ir savęs jie turi savo pačių būtį ir savo pačių veiklą. Ir nors savo meiliame glaudimesi jie jaučiasi susivieniję su Dievu, visgi šioje vienybėje jie visada jaučia skirtumą ir kitybę tarp Dievo ir savęs. Nes paprasto perėjimo į Nuogumą ir Bekeliškumą jie nepažįsta ir nemyli: todėl jų aukščiausias vidinis gyvenimas visada lieka Prote ir Keliuose. Ir nors jie turi aiškų suvokimą bei supratimą apie visas dorybes, kurias galima įsivaizduoti, paprastas žiūrėjimas atvira širdimi į Dieviškąjį Spindesį jiems lieka nežinomas. Ir nors jie jaučiasi pakylėti pas Dievą galingoje meilės ugnyje, jie išsaugo dalį savo savanaudiškumo ir nėra visiškai suvartojami ir sudeginami iki nieko meilės vienybėje. Ir nors jie gali trokšti amžinai gyventi tarnaujant Dievui ir amžinai Jam įtikti, jie nenori mirti Dieve visam savo dvasios savanaudiškumui ir priimti iš Jo Dievo suformuotą gyvenimą. Ir net jei jie mažai vertina ir laiko niekučiu bet kokią paguodą bei poilsį, kurie gali ateiti iš išorės, jie vis tiek labai vertina Dievo dovanas, taip pat ir savo pačių vidinius darbus bei tą paguodą ir saldumą, kurį jaučia viduje, ir taip jie ilsisi kelyje ir nemiršta sau taip visiškai, kad galėtų pasiekti aukščiausią palaimą nuogoje ir bekelėje meilėje. Ir net jei jie galėtų praktikuoti ir aiškiai suvokti meilaus atsidavimo Dievui tobulumą ir visus vidinius bei aukštyn kylančius kelius, kuriais galima įeiti į Dievo Akivaizdą; vis dėlto bekelis perėjimas ir šlovingas klaidžiojimas Superesminėje Meilėje, kurioje niekada negalima rasti nei pabaigos, nei pradžios, nei kelio, nei būdo, jiems liktų paslėptas ir nežinomas.

Taigi yra didelis skirtumas tarp slaptų draugų ir paslėptų Dievo sūnų. Nes draugai nejaučia nieko kito, tik meilų ir gyvą kilimą link Dievo kažkokiu būdu, bet virš to, sūnūs patiria paprastą ir į mirtį panašų perėjimą, kuris neturi jokio būdo.

Mūsų Viešpaties draugų vidinis gyvenimas yra aukštyn besistiebiantis meilės pratimas, kuriame jie trokšta amžinai pasilikti su savo pačių savanaudiškumu; bet kaip žmogus turi Dievą per nuogą meilę virš bet kokios praktikos, laisvėje nuo savęs, šito jie nejaučia. Todėl jie visada veržiasi aukštyn link Dievo tikrame tikėjime, nuoširdžia viltimi laukia Dievo ir amžinosios palaimos, bei per tobulą meilę yra pririšti ir inkaruoti prie Dievo. Todėl jiems nutiko geri dalykai, nes jie įtinka Dievui, o Dievas jiems yra maloningas: tačiau nepaisant viso to, jie nėra užtikrinti dėl amžinojo gyvenimo, nes jie nėra visiškai mirę sau pačiams ir visam savanaudiškumui. Tačiau visi tie, kurie pasilieka ir ištveria savo pratybose bei atsigręžime į Dievą, kurį jie pasirinko aukščiau visko, tuos Dievas išsirinko amžinybėje, ir jų vardai kartu su jų darbais nuo amžių yra įrašyti gyvojoje Dievo Apvaizdos knygoje. O tie, kurie pasirenka kitus dalykus ir nugręžia savo vidinius veidus nuo Dievo link nuodėmės bei joje pasilieka (net jei jų vardai buvo įrašyti ir žinomi Dievui dėl laikinojo teisumo, kurį jie praktikavo anksčiau), jų vardai bus ištrinti ir išbraukti iš Gyvybės Knygos, nes jie neištvėrė iki mirties, ir jie niekada daugiau nebegalės ragauti nei Dievo, nei jokio vaisiaus, išaugančio iš dorybės. Todėl mums būtina uoliai stebėti save ir papuošti savo atsigręžimą į Dievą iš vidaus vidine meile, o iš išorės – gerais darbais: taip mes su viltimi ir džiaugsmu galėsime laukti Dievo teismo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo. Bet jei mes galėtume atsižadėti savęs ir viso savanaudiškumo savo darbuose, mes su savo nuoga ir bevaizde dvasia peržengtume visus dalykus: ir be tarpininkų būtume Dievo Dvasios įvesti į Nuogumą. Ir tada pajustume tikrumą, kad iš tiesų esame Dievo sūnūs: nes, pasak apaštalo šv. Pauliaus, „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo sūnūs“.

Nepaisant to, turite žinoti, kad visi geri ir ištikimi žmonės yra Dievo sūnūs; nes jie visi yra gimę iš Dievo Dvasios, ir Dievo Dvasia juose gyvena. Ir Ji judina bei skatina juos – kiekvieną pagal jo sugebėjimus – dorybėms ir geriems darbams, kuriais jie labai įtinka Dievui. Bet dėl jų atsidavimo ir pratybų nelygybės, vienus aš vadinu ištikimais Dievo tarnais, kitus – Jo slaptais draugais, o dar kitus – Jo paslėptais sūnumis: vis dėlto, visi jie yra tarnai, draugai ir sūnūs, nes visi jie tarnauja, myli ir turi omenyje vieną Dievą, ir gyvena bei dirba tik laisva Dievo Dvasia. O Dievas leidžia ir suteikia Savo draugams daryti ir palikti nepadarytus visus tuos dalykus, kurie neprieštarauja Jo įsakymams; o tiems, kurie yra saistomi Dievo patarimų, tada tas ryšys taip pat yra įsakymas. Ir todėl niekas nėra nepaklusnus ar priešiškas Dievui, išskyrus tą, kuris nesilaiko Jo įsakymų; bet visus tuos dalykus, kuriuos Dievas įsako ar draudžia Šventajame Rašte, ar per Šventąją Bažnyčią, ar mūsų sąžinėje, visa tai mes turime daryti ir palikti nepadaryta, nes kitaip būsime nepaklusnūs Dievui ir prarasime Jo malonę. Bet jei įpuolame į lengvas nuodėmes, tai pakenčia tiek Dievas, tiek mūsų protas, nes mes negalime visiškai nuo jų apsisaugoti. Todėl tokie suklupimai nepadaro mūsų nepaklusnių, nes jie neišvaro Dievo malonės nei mūsų vidinės ramybės: tačiau vis dėlto visada turėtume apgailestauti dėl tokių klaidų, kad ir kokios mažos jos būtų, ir saugotis jų visomis jėgomis.

Šiais žodžiais aš paaiškinau jums tai, ką pasakiau pradžioje: būtent, kad kiekvienas žmogus privalo būti visame kame paklusnus Dievui, Šventajai Bažnyčiai ir savo paties sąžinei; nes nenoriu, kad kas nors būtų neteisingai įžeistas mano žodžių. Ir tuo aš palieku viską taip, kaip pasakiau.

IX SKYRIUS

KAIP MES GALIME TAPTI PASLĖPTAIS DIEVO SŪNUMIS IR PASIEKTI DIEVĄ REGINTĮ GYVENIMĄ

Tačiau aš vis dar troškau sužinoti, kaip mes galime tapti paslėptais Dievo sūnumis ir pasiekti Dievą regintį gyvenimą. Ir dėl to aš suvokiau štai ką. Kaip buvo sakyta anksčiau, mes privalome visada gyventi ir būti budrūs visose dorybėse, ir virš visų dorybių privalome palikti šį gyvenimą ir mirti Dieve; nes turime mirti nuodėmei ir gimti iš Dievo į dorybingą gyvenimą, taip pat turime atsižadėti savęs ir mirti Dieve į amžinąjį gyvenimą. Iš to išplaukia toks pamokymas:

Jei esame gimę iš Dievo Dvasios, esame malonės sūnūs; ir todėl visas mūsų gyvenimas yra papuoštas dorybėmis. Tuo mes nugalime viską, kas prieštarauja Dievui; nes šv. Jonas sako: „Kas yra gimęs iš Dievo, nugalėjo pasaulį.“ Šiame gimime visi geri žmonės yra Dievo sūnūs. Ir Dievo Dvasia uždega bei skatina kiekvieną iš jų atskirai toms dorybėms ir tiems geriems darbams, kuriems jis yra pasirengęs ir kuriuos sugeba atlikti. Ir taip jie visi bendrai įtinka Dievui, ir kiekvienas atskirai, pagal savo meilės matą bei pratybų kilnumą; tačiau jie nesijaučia esą įsitvirtinę ir užvaldyti Dievo, nei užtikrinti amžinuoju gyvenimu, nes jie vis dar gali nusigręžti ir pulti į nuodėmę. Ir būtent todėl aš juos labiau vadinu tarnais ir draugais nei sūnumis. Bet kai mes pranokstame save ir savo kilime link Dievo tampame tokie paprasti, kad nuoga meilė aukštybėse gali mus sugriebti, ten kur meilė apglėbia meilę, virš bet kokio dorybės pratimo – tai yra, mūsų Šaltinyje, iš kurio esame dvasiškai gimę – tada mes liaujamės ir mes patys bei visas mūsų savanaudiškumas miršta Dieve. Ir šioje mirtyje mes tampame paslėptais Dievo sūnumis ir atrandame savyje naują gyvenimą: ir tai yra amžinasis gyvenimas. Ir apie šiuos sūnus šv. Paulius sako: „Jūs esate mirę, ir jūsų gyvenimas paslėptas su Kristumi Dieve.“

Dabar supraskite, paaiškinimas to yra toks. Artėdami prie Dievo, turime neštis su savimi save ir visus savo darbus kaip nuolatinę auką Dievui; o Dievo Akivaizdoje turime palikti save ir visus savo darbus ir, mirdami meilėje, išeiti iš viso kūriniškumo į superesminį Dievo turtą: ten mes turėsime Dievą amžinoje mirtyje sau pačiams. Ir todėl Dievo Dvasia sako Dieviškųjų Paslapčių knygoje: „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje.“ Teisingai Ji vadina juos palaimintais mirusiaisiais, nes jie lieka amžinai mirę ir praradę save palaimingoje Dievo Vienybėje. Ir jie vėl ir vėl iš naujo miršta meilėje per įtraukiantį tos pačios Vienybės perkeitimą. Toliau Dievo Dvasia sako: „Tegul jie ilsisi nuo savo vargų, ir jų darbai lydi juos.“ Įprastoje malonės būsenoje, kai esame gimę iš Dievo dvasiniam ir dorybingam gyvenimui, mes nešame savo darbus prieš save kaip auką Dievui; bet bekelėje būsenoje, kur mes mirdami grįžtame į Dievą amžiname ir palaimingame gyvenime, ten mūsų geri darbai seka iš paskos, nes jie yra vienas gyvenimas su mumis. Kai mes einame link Dievo per dorybes, Dievas gyvena mumyse; bet kai mes išeiname iš savęs ir iš viso kito, tada mes gyvename Dieve. Kai tik turime tikėjimą, viltį ir meilę, mes priėmėme Dievą, ir Jis gyvena mumyse Savo malone bei siunčia mus kaip Savo ištikimus tarnus vykdyti Jo įsakymų. Ir Jis vėl kviečia mus atgal kaip Savo slaptus draugus, kai tik norime laikytis Jo patarimų; ir Jis atvirai vadina mus Savo sūnumis, kai tik gyvename priešingai pasauliui. Bet jei mes virš visko norime ragauti Dievo ir jausti amžinąjį gyvenimą savyje, privalome išeiti į Dievą savo pojūčiu, anapus proto; ir ten turime pasilikti, vientisi, tušti nuo savęs ir laisvi nuo vaizdinių, meilės pakylėti į paprastą savo intelekto nuogumą. Nes kai meilėje išeiname anapus ir virš visų dalykų, ir mirštame bet kokiam stebėjimui nežinojime bei tamsoje, tuomet mus apdoroja ir perkeičia Amžinasis Žodis, Kuris yra Tėvo Vaizdinys. Šioje mūsų dvasios ramybėje mes priimame Nesuvokiamą Šviesą, kuri mus apgaubia ir persmelkia, kaip orą persmelkia saulės šviesa. Ir ši Šviesa yra ne kas kita, kaip bedugnis žiūrėjimas ir regėjimas. Ką esame, tą matome; o ką matome, tuo esame: nes mūsų mintis, mūsų gyvenimas ir mūsų būtis yra pakylėti paprastume ir paversti viena su Tiesa, kuri yra Dievas. Todėl šiame paprastame žiūrėjime mes esame vienas gyvenimas ir viena dvasia su Dievu: ir tai aš vadinu kontempliatyviu gyvenimu. Kai tik per meilę priglundame prie Dievo, mes praktikuojame geresnę dalį; bet kai taip žiūrime į savo superesmę, mes visiškai turime Dievą. Su šia kontempliacija yra susijusi praktika, kuri yra bekelė, tai yra, gyvenimo pavertimas niekuo (noughting); nes kai išeiname iš savęs į tamsą ir bedugnį Bekeliškumą, ten nuolat šviečia paprastas Dievo Spindesio spindulys, kuriame esame įtvirtinti ir kuris traukia mus iš savęs į superesmę ir į pasinėrimą meilėje. Su šiuo grimzdimu į meilę visada yra susijusi meilės praktika, kuri yra bekelė; nes meilė negali būti tingi, bet nori kiaurai ištyrinėti ir kiaurai ragauti bedugnius turtus, kurie gyvena jos būties pagrinde, ir tai yra alkis, kurio neįmanoma numalšinti. Tačiau nuolatinis veržimasis link to, kas nepasiekiama – tai plaukimas prieš srovę. Jos negalima nei palikti, nei sugriebti, nei apsieiti be jos, nei jos pasiekti, nei tylėti apie ją, nei kalbėti apie ją, nes ji pranoksta protą ir supratimą, ir pranoksta visus kūrinius; ir todėl mes niekada negalime jos pasiekti nei pasivyti. Bet mes turėtume pasilikti savyje: ten mes jaučiame, kad Dievo Dvasia mus varo ir uždega šiuo meilės nerimu. Ir mes turėtume pasilikti virš savęs. Ir tada jaučiame, kad Dievo Dvasia mus traukia iš savęs ir sudegina iki niekio Savo Esatyje; tai yra Superesminėje Meilėje, su kuria esame viena ir kurią mes turime giliau ir plačiau nei viską kita.

Šis turėjimas yra paprastas ir bedugnis viso gėrio ir amžinojo gyvenimo ragavimas; ir šiame ragavime mes esame praryjami virš proto ir be proto į gilią Dievystės Ramybę, kuri niekada nesujudinama. Kad tai tiesa, galime sužinoti tik iš savo pačių pajautimo, ir jokiu kitu būdu. Nes kaip tai yra, ar kur, ar kas, nei protas, nei praktika negali pažinti: ir todėl mūsų tolesnis pratimas visada išlieka bekelis, tai yra, be būdo. Nes tą bedugnį Gėrį, kurį ragaujame ir turime, mes negalime nei apčiuopti, nei suprasti; nei patys galime į jį įžengti, nei pasitelkę savo pratybas. Taigi mes esame vargšai savyje, bet turtingi Dieve; alkani ir ištroškę savyje, girti ir pripildyti Dieve; užsiėmę savyje, rymantys Dieve. Taip mes išliksime per visą amžinybę. Tačiau be meilės pratybų mes niekada negalėsime turėti Dievo; ir kas mano ar jaučia kitaip, tas yra apsigavęs. Ir taip mes gyvename visiškai Dieve, kur turime savo palaimą; ir mes gyvename visiškai savyje, kur laviname save meilėje Dievui. Ir nors gyvename visiškai Dieve ir visiškai savyje, vis dėlto tai tik vienas gyvenimas; bet jis yra dvejopas ir priešingas pagal mūsų pajautimą, nes vargšas ir turtingas, alkanas ir pasotintas, užsiėmęs ir rymantis – šie dalykai yra visiškai priešingi vienas kitam. Tačiau su tuo susijusi mūsų aukščiausia garbė dabar ir amžinybėje: nes mes negalime visiškai tapti Dievu ir prarasti savo sukurtą būtį, tai neįmanoma. Tačiau jei liktume vien tik savyje, atskirti nuo Dievo, būtume nelaimingi ir nepalaiminti. Todėl mes turėtume jaustis gyvenantys visiškai Dieve ir visiškai savyje; o tarp šių dviejų jausmų mes neturėtume rasti nieko kito, tik Dievo malonę ir mūsų meilės pratybas. Nes iš mūsų aukščiausio pajautimo į mus šviečia Dievo ryškumas, kuris moko mus tiesos ir kreipia mus į kiekvieną dorybę bei amžinoje meilėje link Dievo. Jei be paliovos sekame šiuo ryškumu atgal į tą Šaltinį, iš kurio jis išeina, ten mes nejaučiame nieko kito, tik savo dvasios užgesimą ir negrįžtamą grimzdimą į paprastą ir bedugnę meilę. Jei galėtume ten pasilikti su savo paprastu žvilgsniu, visada taip tai jaustume; nes mūsų grimzdimas ir perkeitimas Dieve tęsiasi be perstojo amžinybėje, jei mes išėjome iš savęs, ir Dievas yra mūsų pasinėrime meilėje. Nes jei mes turime Dievą pasinėrime meilėje – tai yra, jei mes esame prarasti patys sau – Dievas yra mūsų, o mes esame Jo: ir mes amžinai ir negrįžtamai panyrame savo pačių nuosavybėje, kuri yra Dievas. Šis grimzdimas yra esminis ir glaudžiai susijęs su meilės būsena: todėl jis tęsiasi nesvarbu, ar mes miegame, ar pabundame, ar žinome tai, ar to nežinome. Todėl jis neuždirba mums jokio naujo atlygio laipsnio; bet jis išlaiko mus Dievo bei viso to gėrio, kurį gavome, turėjime. Šis grimzdimas yra kaip upė, kuri be sustojimo ir nesigręždama atgal nuolat įteka į jūrą; nes tai yra jos tikroji poilsio vieta. Panašiai ir tuomet, kai mes turime vien tik Dievą, mūsų būties grimzdimas kartu su jam priklausančia meile be grįžimo išsilieja į bedugnę patirtį, kurią turime, ir kuri yra mūsų tikroji poilsio vieta. Jei mes visada būtume paprasti ir visada galėtume kontempliuoti su tokiu pačiu susikaupimu, visada turėtume tą pačią patirtį. Šis pasinėrimas pranoksta visas dorybes ir visas meilės pratybas; nes jis nėra niekas kitas, kaip amžinas ėjimas iš savęs, su aiškiu žvilgsniu į priekį, į kitybę arba skirtumą, link kurio, už mūsų pačių ribų, mes linkstame kaip į savo palaimą. Nes mes jaučiame amžiną ilgesį kažkam kitam nei tai, kas mes esame patys. Ir tai yra pats vidinis ir paslėptas skirtumas, kurį galime jausti tarp Dievo ir mūsų pačių, ir už jo nebėra jokio skirtumo. Tačiau mūsų protas čia pasilieka atmerktomis akimis tamsoje, tai yra bedugniame nežinojime; ir šioje tamsoje bedugnis spindesys lieka nuo mūsų uždengtas ir paslėptas, nes jo stulbinantis nesuvokiamumas apakina mūsų protą. Bet jis mus apgaubia paprastume ir perkeičia per savo esatį: ir taip mes Dievo išvedami iš savo savanaudiškumo į pasinėrimą meilėje, kuriame mes turime palaimą ir esame viena su Dievu.

Kai mes taip tampame viena su Dievu, mumyse pasilieka gaivinantis žinojimas ir aktyvi meilė; nes be mūsų pačių žinojimo negalime turėti Dievo; ir be meilės praktikos negalime būti sujungti su Dievu, nei išlikti viena su Juo. Nes jei mes galėtume būti palaiminti be savo žinojimo, tada ir akmuo, kuris neturi jokio žinojimo, taip pat galėtų būti palaimintas. Jei aš būčiau viso pasaulio valdovas ir to nežinočiau, kokia man iš to nauda? Todėl mes visada žinosime ir jausime, kad ragaujame ir turime; ir tai liudija Pats Kristus, kur Jis taip kalba apie mus Savo Tėvui: „Tai,” sako Jis, „yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį Tu atsiuntei.” Ir iš to galite suprasti, kad mūsų amžinasis gyvenimas susideda iš pažinimo su įžvalgumu.

X SKYRIUS

KAIP MES, NORS ESAME VIENA SU DIEVU, AMŽINAI TURIME LIKTI KITI NEI DIEVAS

Nors anksčiau sakiau, kad mes esame viena su Dievu ir to mus moko Šventasis Raštas, vis dėlto dabar pasakysiu, kad mes amžinai turime likti kiti nei Dievas ir atskirti nuo Jo, ir to taip pat mus moko Šventasis Raštas. Ir mes privalome savyje suprasti bei jausti abu dalykus, jei su mumis viskas turi būti gerai.

Todėl toliau sakau: kad nuo Dievo Veido, arba nuo mūsų aukščiausio pajautimo, ant mūsų vidinės esybės veido šviečia ryškumas, kuris moko mus meilės bei visų dorybių tiesos: ir ypatingai šiame ryškume mes esame mokomi jausti Dievą ir save pačius keturiais būdais. Pirmiausia mes jaučiame Dievą Jo malonėje; o kai tai suvokiame, mes negalime likti rymantys. Nes taip pat, kaip saulė savo spindesiu ir šiluma apšviečia, pradžiugina ir padaro vaisingą visą pasaulį, taip Dievas daro mums per Savo malonę: Jis apšviečia, pradžiugina ir padaro vaisingus visus žmones, kurie trokšta Jam paklusti. Tačiau, jei norime jausti Dievą savyje ir kad Jo meilės ugnis vis labiau liepsnotų mumyse, turime savo laisva valia padėti ją įžiebti keturiais būdais: Turime pasilikti savyje, sujungti su ugnimi per vidinį susikaupimą. Ir turime išeiti iš savęs link visų gerų žmonių su ištikimybe bei broliška meile. Ir turime nusileisti žemiau savęs atgailaudami, atsiduodami visiems geriems darbams bei priešindamiesi savo nesaikingiems geiduliams. Ir turime pakilti virš savęs su šios ugnies liepsna, per pamaldumą, dėkojimą, gyrių bei karštą maldą, ir privalome visada glaustis prie Dievo su tiesiu ketinimu ir jusline meile. Tokiu būdu Dievas ir toliau gyvena mumyse Savo malonėje; nes šiuose keturiuose būduose glūdi kiekvienas pratimas, kurį galime atlikti protu ir kažkokiu būdu, bet be šio pratimo niekas negali įtikti Dievui. Ir tas, kuris yra tobuliausias šiame pratime, yra arčiausiai Dievo. Todėl jis yra būtinas visiems žmonėms; ir aukščiau jo niekas negali pakilti, išskyrus kontempliatyvius žmones. Ir taip šiame pirmajame būde mes jaučiame Dievą savyje per Jo malonę, jei norime priklausyti Jam.

Antra: kai mes turime Dievą regintį gyvenimą, jaučiamės gyvenantys Dieve; ir iš to gyvenimo, kuriame mes jaučiame Dievą savyje, ant mūsų vidinės esybės veido šviečia ryškumas, kuris apšviečia mūsų protą ir yra tarpininkas tarp mūsų ir Dievo. Ir jei su savo apšviestu protu mes pasiliekame savyje šiame ryškume, jaučiame, kad mūsų sukurtasis gyvenimas be perstojo panyra į savo amžinąjį gyvenimą. Bet kai sekame šį ryškumą virš proto paprastu regėjimu ir noriai linkdami iš savęs link savo aukščiausio gyvenimo, ten patiriame visų mūsų savęs perkeitimą Dieve; ir tuo jaučiamės visiškai apgaubti Dievo.

Ir po to eina trečiasis jutimo būdas; būtent, kad jaučiame esą viena su Dievu; nes per perkeitimą Dieve jaučiamės esą praryti bedugnėje mūsų amžinos palaimos prarajoje, kurioje niekada daugiau nebegalime rasti jokio skirtumo tarp savęs ir Dievo. Ir tai yra mūsų aukščiausias pajautimas, kurio negalime patirti jokiu kitu būdu, kaip tik pasinėrime meilėje. Ir todėl, kai tik esame pakylėti ir įtraukti į savo aukščiausią pajautimą, visos mūsų galios lieka neveiklios esminiame mėgavimesi; tačiau mūsų galios neišnyksta į niekį, nes tada prarastume savo sukurtąją būtį. Ir tol, kol mes stovime rymantys, palenkta dvasia ir atviromis akimis, bet be apmąstymų, tol mes galime kontempliuoti ir mėgautis. Tačiau tą pačią akimirką, kai bandome įrodyti ir suprasti, ką mes jaučiame, mes krentame atgal į protą, ir ten randame skirtumą bei kitybę tarp mūsų pačių ir Dievo, ir atrandame Dievą už savęs nesuvokiamume.

Ir iš čia ketvirtas skirtumo būdas; kuris yra tai, kad mes jaučiame Dievą ir save. Tuo mes dabar randame save stovinčius Dievo Akivaizdoje; ir tiesa, kurią gauname nuo Dievo Veido, moko mus, kad Dievas norėtų būti visiškai mūsų ir kad Jis nori, jog mes būtume visiškai Jo. Ir tą pačią akimirką, kai pajuntame, kad Dievas norėtų būti visiškai mūsų, mumyse iškyla žiojėjantis ir aistringas potraukis, kuris yra toks alkanas ir toks gilus ir toks tuščias, kad, net jei Dievas duotų viską, ką galėtų duoti, jei neduotų Savęs, mes nebūtume pasotinti. Nes nors jaučiame, kad Jis atidavė Save ir pasidavė mūsų laisvam potraukiui, idant mes galėtume Jo ragauti visais būdais, kokiais tik galime trokšti – o to tiesos išmokstame Jo akivaizdoje – vis dėlto viskas, ką mes ragaujame, lyginant su viskuo, ko mums trūksta, tėra kaip vienas vandens lašas lyginant su visa jūra: ir tai priverčia mūsų dvasią pratrūkti įniršyje bei meilės karštyje ir nerime. Nes kuo daugiau mes ragaujame, tuo didesnis mūsų potraukis ir mūsų alkis; nes viena yra kito priežastis. Taip atsitinka, kad mes veltui kovojame. Nes mes maitinamės Jo Beribiškumu, kurio negalime praryti, ir mes ilgimės Jo Begalybės, kurios negalime pasiekti: taigi mes negalime įžengti į Dievą, nei Dievas gali įžengti į mus, nes nevaldomame meilės įniršyje mes nesugebame atsižadėti savęs. Ir todėl karštis yra toks neišmatuojamas, kad meilės pratimas tarp mūsų ir Dievo žybsi pirmyn ir atgal kaip žaibas danguje; ir vis dėlto mes negalime sudegti jos aistroje. Ir šioje meilės audroje mūsų veikla yra anapus proto ir bekelė; nes meilė ilgisi to, kas jai neįmanoma, ir protas moko, kad meilė yra teisi, bet protas negali nei patarti meilei, nei jos atkalbėti. Nes kol mes viduje suvokiame, kad Dievas norėtų būti mūsų, Dievo gerumas paliečia mūsų aistringą potraukį: iš čia kyla meilės laukiniškumas, nes prisilietimas, kuris išsilieja iš Dievo, sužadina šį laukiniškumą ir reikalauja mūsų veiklos, tai yra, kad mes mylėtume amžiną meilę. Tačiau įtraukiantis prisilietimas traukia mus iš mūsų pačių ir šaukia būti ištirpdytais bei sunaikintais Vienybėje. Šiame įtraukiančiame prisilietime mes jaučiame, kad Dievas nori, jog mes būtume Jo; ir todėl privalome atsižadėti savęs ir palikti Jam dirbti mūsų palaimą. Bet ten, kur Jis paliečia mus išsiliejančiu prisilietimu, Jis palieka mus mums patiems, padaro mus laisvus, pastato mus Savo Akivaizdoje, ir moko melstis dvasioje ir prašyti laisvėje, bei parodo mums Savo nesuvokiamus turtus tokiais įvairiais būdais, kokius mes sugebame suvokti. Nes viską, ką galime įsivaizduoti, kur yra paguoda ir džiaugsmas, mes Jame randame be saiko. Todėl kai mūsų pajautimas mums rodo, kad Jis su visais šiais turtais norėtų būti mūsų ir gyventi mumyse amžinai, tada visos sielos galios atsiveria, ir ypač trokštančioji galia; nes visos Dievo malonės upės išsilieja, ir kuo daugiau mes jų ragaujame, tuo daugiau trokštame ragauti; ir kuo daugiau trokštame ragauti, tuo giliau prisiliečiame prie Jo; o kuo giliau prisiliečiame prie Dievo, tuo labiau Jo saldumo potvynis teka per mus ir virš mūsų; ir kuo labiau esame taip permerkiami ir užliejami, tuo geriau jaučiame ir žinome, kad Dievo saldumas yra nesuvokiamas ir bedugnis. Todėl pranašas sako: „Ragaukite ir matykite, koks geras yra Viešpats.“ Bet jis nesako, koks Jis geras, nes Dievo saldumas yra be saiko ir todėl mes negalime jo nei apčiuopti, nei praryti. Tai taip pat liudija Dievo sužadėtinė Giesmių Giesmėje, kur ji sako: „Jo šešėlyje aš sėdėjau su dideliu džiaugsmu, ir jo vaisius buvo saldus mano skoniui.“

XI SKYRIUS

APIE DIDELĮ SKIRTUMĄ TARP ŠVENTŲJŲ ŠVYTĖJIMO IR AUKŠČIAUSIO ŠVYTĖJIMO, KURĮ GALIME PASIEKTI ŠIAME GYVENIME

Yra didelis skirtumas tarp šventųjų švytėjimo ir aukščiausio švytėjimo ar apšvietimo, kurį galime pasiekti šiame gyvenime. Nes tik Dievo šešėlis apšviečia mūsų vidinę dykumą, bet ant aukštų Pažadėtosios Žemės kalnų šešėlio nėra: ir vis dėlto tai ta pati Saulė ir vienas spindesys, kuris apšviečia tiek mūsų dykumą, tiek aukštus kalnus. Bet šventųjų būsena yra skaidri ir šviečianti, todėl jie priima ryškumą be tarpininko: bet mūsų būsena vis dar yra mirtinga ir rupi, ir tai sukuria kliūtį, kuri sukelia šešėlį, kuris taip aptemdo mūsų supratimą, kad negalime pažinti Dievo ir dangiškų dalykų taip aiškiai, kaip tai gali ir daro šventieji. Nes tol, kol gyvename šešėlyje, mes negalime matyti saulės savaime; bet „Dabar mes matome per veidrodį mįslingai“, sako šv. Paulius. Tačiau šešėlis yra taip apšviestas saulės spindulių, kad mes galime suvokti skirtumus tarp visų dorybių ir visą tiesą, kuri yra naudinga mūsų mirtingai būsenai. Bet jei norime tapti viena su Saulės šviesumu, turime sekti meile ir išeiti iš savęs į Bekeliškumą, ir tada Saulė įtrauks mus apakusiomis akimis į Savo ryškumą, kuriame mes turėsime vienybę su Dievu. Kai tik taip pajuntame ir suprantame save, esame tame kontempliatyviame gyvenime, kuris yra pasiekiamas mūsų mirtingai būsenai.

Žydų būsena pagal Senąjį Testamentą buvo šalta ir naktyje, ir jie vaikščiojo tamsoje. Ir jie „Gyveno mirties šešėlio žemėje“, sako pranašas Izaijas. Mirties šešėlis kilo iš gimtosios nuodėmės; todėl jiems visiems teko kęsti Dievo trūkumą. Bet nors mūsų būsena krikščioniškame tikėjime tėra vis dar vėsioje ir ryto valandoje; vis dėlto mums išaušo diena. Todėl mes vaikščiosime šviesoje ir sėdėsime Dievo šešėlyje; o Jo malonė bus tarpininkas tarp mūsų ir Dievo. Ir per ją mes nugalėsime visus dalykus, ir mirsime visiems dalykams, ir be kliūčių pereisime į Dievo vienybę. Tačiau šventųjų būsena yra šilta ir šviesi; nes jie gyvena ir vaikšto vidurdienyje ir mato atviromis bei apšviestomis akimis Saulės ryškumą, nes Dievo šlovė teka per juos ir išsilieja juose. Ir kiekvienas, pagal savo apšvietimo laipsnį, ragauja ir pažįsta visų dorybių, kurias ten surinko visos dvasios, vaisius. Tačiau tai, kad jie ragauja ir pažįsta Trejybę Vienybėje, o Vienybę Trejybėje, ir žino save esant su ja susivienijusius, tai yra aukščiausias ir visa pranokstantis maistas, kuris daro juos girtus ir verčia juos ilsėtis Jos Esatyje. Ir būtent to troško sužadėtinė Meilės Knygoje, kai ji sakė Kristui: „Pasakyk man, o Tu, kurį myli mano siela, kur Tu ganai, kur Tu ilsini Savo kaimenę vidurdienį“, tai yra, šlovės šviesoje, kaip sako šv. Bernardas; nes visas maistas, kuris mums duodamas čia, ryto valandą ir šešėlyje, tėra tik išankstinis skonis to maisto, kuris ateis Dievo šlovės vidurdienį.

Vis dėlto mūsų Viešpaties sužadėtinė gyrėsi, kad sėdėjo Dievo šešėlyje ir kad Jo vaisius buvo saldus jos skoniui. Kai tik jaučiame, kad Dievas mus paliečia iš vidaus, mes ragaujame Jo vaisiaus ir Jo maisto: nes Jo prisilietimas yra Jo maistas. Ir Jo prisilietimas yra ir įtraukiantis, ir išsiliejantis, kaip jau sakiau anksčiau. Jo įtraukime mes turime būti visiškai Jo: taip mes mokomės mirti ir regėti. Bet Savo išsiliejime Jis nori būti visiškai mūsų: ir tada Jis moko mus gyventi dorybių turtuose. Jo įtraukiančiame prisilietime mus palieka visos mūsų galios, ir tada mes sėdime Jo šešėlyje, o Jo vaisius yra saldus mūsų skoniui, nes Dievo Vaisius yra Dievo Sūnus, kurį Tėvas gimdo mūsų dvasioje. Šis Vaisius yra toks be galo saldus mūsų skoniui, kad negalime Jo nei praryti, nei asimiliuoti, bet greičiau Jis sugeria mus į Save ir asimiliuoja mus su Savimi. Ir kai tik šis Vaisius traukia mus į vidų ir mus paliečia, mes apleidžiame, paliekame ir nugalime visus kitus dalykus. Ir šiame visų dalykų nugalėjime mes ragaujame paslėptos manos, kuri duos mums amžinąjį gyvenimą; nes mes gauname kibirkščiuojantį akmenį, apie kurį kalbėjau anksčiau, kuriame mūsų nauji vardai buvo įrašyti prieš pasaulio pradžią.

Tai yra „Naujas vardas, kurio niekas nežino, išskyrus tą, kuris jį gauna“. Ir kiekvienas, kuris jaučiasi esąs amžinai sujungtas su Dievu, turi savo vardą pagal savo dorybių, savo introversijos ir savo vienybės matą. Ir kad kiekvienas gautų savo vardą ir turėtų jį amžinybėje, Dievo Avinėlis, tai yra, mūsų Viešpaties žmogiškumas, atidavė Save mirčiai; ir atidarė mums Gyvybės Knygą, kurioje įrašyti visų išrinktųjų vardai. Ir šie vardai negali būti ištrinti, nes jie yra viena su Gyvąja Knyga, kuri yra Dievo Sūnus. Ir ta pati mirtis nulaužė mums Knygos antspaudus, kad visos dorybės galėtų išsipildyti pagal amžinąją Dievo Apvaizdą. Ir taip, tuo mastu, kuriuo kiekvienas žmogus gali nugalėti save ir mirti visiems dalykams, jis jaučia Tėvo prisilietimą, traukiantį jį į vidų; ir tuomet jis ragauja Įgimto Vaisiaus, Kuris yra Sūnus, saldumo; ir šiame ragavime Šventoji Dvasia moko jį, kad jis yra Dievo paveldėtojas. Tačiau šiuose trijuose punktuose niekas visais atžvilgiais nėra panašus į kitą. Todėl kiekvienas buvo pavadintas atskirai, ir jo vardas nuolat atnaujinamas naujomis malonėmis ir naujais dorybės darbais. Ir todėl „kiekvienas kelis priklaups prieš Jėzaus Vardą“, nes Jis kovojo už mus ir nugalėjo. Ir Jis apšvietė mūsų tamsą, ir aukščiausiu laipsniu išpildė visas dorybes. Taigi Jo vardas yra iškeltas virš visų kitų vardų, nes Jis yra Karalius ir Kunigaikštis virš visų išrinktųjų. Ir Jo vardu mes esame pašaukti bei išrinkti, ir papuošti malone bei dorybėmis, ir laukiame Dievo šlovės.

XII SKYRIUS

APIE KRISTAUS ATSIMAINYMĄ ANT TABORO KALNO

Taigi, kad Kristaus Vardas būtų iškeltas ir pašlovintas mumyse, mes turėtume sekti paskui Jį į mūsų nuogo intelekto kalną, lygiai kaip Petras, Jokūbas ir Jonas sekė Jį į Taboro kalną. Mūsų kalboje „Taboras“ reiškia šviesos padidėjimą. Kai tik esame kaip Petras tiesos pažinime, kaip Jokūbas pasaulio nugalėjime ir kaip Jonas malonės pilnatvėje, turėdami dorybes teisume; tada Jėzus išveda mus į mūsų nuogo intelekto kalną į paslėptą vienatvę ir apsireiškia mums šlovėje bei Dieviškame spindesyje. Ir Jo vardu Jo Tėvas danguje atveria mums gyvąją Jo Amžinosios Išminties knygą. O Dievo Išmintis apgaubia mūsų nuogą regėjimą ir mūsų dvasios paprastumą bekelėje, paprastoje viso gėrio palaimoje be jokio skirtumo; ir čia iš tiesų yra matymas ir pažinimas, ragavimas ir jutimas, esmė ir gyvenimas, turėjimas ir buvimas: ir visa tai yra viena mūsų transcendencijoje Dieve. Ir prieš šią transcendenciją mes visi esame pastatyti, kiekvienas savo ypatingu būdu; ir mūsų dangiškasis Tėvas iš Savo išminties ir gerumo apdovanoja kiekvieną atskirai pagal jo gyvenimo ir pratybų kilnumą. Ir todėl, jei mes amžinai pasiliktume su Jėzumi ant Taboro kalno, tai yra ant mūsų nuogos minties kalno, mes nuolat patirtume naujos šviesos ir naujos tiesos augimą; nes mes visada girdėtume Tėvo balsą, kuris paliečia mus išsiliedamas malone ir traukdamas į vidų į vienybę. Tėvo balsą girdi visi, kurie seka mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, nes Jis apie juos visus sako: „Tai mano išrinktieji sūnūs, kuriais Aš gėriuosi.“ Ir per šį pasigėrėjimą kiekvienas gauna malonę pagal tą matą ir būdą, kokiu Dievas juo gėrisi. Ir iš to, tarp mūsų pasitenkinimo Dievu ir Dievo pasitenkinimo mumis, iškyla tikrosios meilės praktika. Ir taip kiekvienas ragauja savo vardo, savo tarnystės ir savo pratybų vaisiaus. Ir čia pasilieka visi geri žmonės, paslėpti nuo tų, kurie gyvena pasaulyje; nes pastarieji yra mirę prieš Dievą ir neturi vardo, todėl jie negali nei jausti, nei ragauti to, kas priklauso tiems, kurie iš tiesų gyvena.

Išsiliejantis Dievo prisilietimas atgaivina mus gyvenimu dvasioje, ir pripildo mus malonės, ir apšviečia mūsų protą, ir moko mus pažinti tiesą bei atskirti dorybes, ir išlaiko mus stabilius Dievo Akivaizdoje, su tokia didele stiprybe, kad sugebame ištverti visą ragavimą, visą jutimą ir visas išsiliejančias Dievo dovanas, neprarasdami savo dvasios. Tačiau įtraukiantis Dievo prisilietimas reikalauja iš mūsų, kad mes būtume viena su Dievu, išeitume iš savęs ir mirtume į palaimą, tai yra į Amžinąją Meilę, kuri apglėbia Tėvą ir Sūnų viename mėgavimesi. Todėl, kai kartu su Jėzumi užkopėme ant savo nuogos minties kalno; ir jei tada mes sekame Jį vieningu ir paprastu žvilgsniu, su vidiniu pasigėrėjimu ir su palaimingu polinkiu, mes jaučiame smarkų Šventosios Dvasios karštį, deginantį ir tirpdantį mus į Dievo Vienybę. Nes kai esame viena su Sūnumi ir su meile grįžtame į savo Pradžią, tada mes girdime Tėvo balsą, liečiantį mus ir traukiantį į vidų; nes Savo Amžinajame Žodyje Jis sako visiems Savo išrinktiesiems: „Tai yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ Nes turite žinoti, kad Tėvas su Sūnumi, ir Sūnus su Tėvu, pradėjo amžiną pasitenkinimą dėl to: kad Sūnus priimtų mūsų žmogiškumą, mirtų ir grąžintų visus išrinktuosius į jų Pradžią.

Ir kai tik per Sūnų esame iškeliami į savo Šaltinį, girdime Tėvo balsą, kuris traukia mus į vidų ir apšviečia mus amžina tiesa. Ir tiesa rodo mums plačiai atvertą Dievo pasigėrėjimą, kuriame prasideda ir baigiasi visas pasigėrėjimas. Ten visos mūsų galios mus apleidžia, ir mes iškrentame iš savęs į plačiai atvertą kontempliaciją, ir tampame visi Viena ir viena Viskas meiliame Trejopos Vienybės glėbyje. Kai tik jaučiame šią sąjungą, mes esame viena būtis ir vienas gyvenimas, ir viena palaima su Dievu. Ir ten visi dalykai išsipildo, ir visi dalykai padaromi nauji; nes kai esame pakrikštijami plačiame Dievo Meilės glėbyje, kiekvieno iš mūsų džiaugsmas tampa toks didelis ir toks ypatingas, kad jis negali galvoti ar rūpintis kieno nors kito džiaugsmu; nes tada jis pats yra Meilės Vaisius, ir jis negali ir nedrįsta ieškoti nieko kito anapus savojo.

XIII SKYRIUS

KAIP MES TURĖTUME MĖGAUTIS DIEVU

Jei žmogus norėtų mėgautis Dievu, tam būtini trys dalykai; tai yra: tikra ramybė, vidinė tyla ir meilus prigludimas.

Kiekvienas, norintis rasti tikrą ramybę tarp savęs ir Dievo, privalo mylėti Dievą taip, kad jis laisva širdimi dėl Dievo šlovės atsižadėtų visko, ką jis daro ar nesaikingai myli, ar ką jis turi ar gali turėti priešingai Dievo šlovei. Tai yra pirmas dalykas, reikalingas visiems žmonėms.

Antras dalykas yra vidinė tyla; tai yra, kad žmogus turėtų būti tuščias ir laisvas nuo vaizdinių visų tų dalykų, kuriuos kada nors matė ar apie kuriuos kada nors girdėjo.

Trečias dalykas yra meilus prigludimas prie Dievo, ir šis prigludimas pats savaime yra mėgavimasis; nes kiekvienas, kuris glaudžiasi prie Dievo iš grynos meilės, o ne dėl savo naudos, tas mėgaujasi Dievu tiesoje, ir jaučia, kad myli Dievą ir kad Dievas jį myli.

Yra dar trys kiti punktai, kurie yra dar aukštesni ir kurie įtvirtina žmogų bei padaro jį galintį nuolatos mėgautis ir jausti Dievą, jei tokia yra Jo gera valia.

Pirmasis iš šių punktų yra ilsėtis Tame, kuriuo mėgaujamasi; tai yra, ten, kur meilę nugali mylimasis, ir meilę užvaldo mylimasis, nuogoje Esminėje Meilėje. Ten meilė pamilo mylimąjį, ir kiekvienas yra viskas kitam turėjime ir ramybėje.

Iš to išplaukia antrasis: ir tai vadinama užmigimu Dieve; tai yra, kai dvasia pasineria į save, ir nežino nei kaip, nei kur, nei kame ji yra.

Ir iš to išplaukia paskutinis punktas, kurį galima išreikšti žodžiais, tai yra, kai dvasia regi Tamsą, į kurią ji negali įeiti protu. Ir ten ji jaučiasi mirusi bei prarasta sau, ir viena su Dievu be skirtumo ir be kitybės. Ir kai ji jaučiasi viena su Dievu, tada pats Dievas yra jos ramybė, jos mėgavimasis ir jos poilsis. Ir tai yra neišmatuojama bedugnė, kurioje žmogus turi mirti sau palaimoje, ir vėl turi gyventi dorybėse, kai tik meilė ir jos virpesiai to reikalauja. Štai! Jei jaučiate šiuos šešis punktus savyje, tada jaučiate viską, ką aš anksčiau pasakiau ar galėjau pasakyti. Ir introversija jums yra tokia pat lengva, o kontempliacija ir mėgavimasis – tokie pat paruošti, kaip jūsų gyvenimas pagal prigimtį. Ir iš šių turtų ateina tas bendras gyvenimas, apie kurį žadėjau jums papasakoti pradžioje.

XIV SKYRIUS

APIE TĄ BENDRĄ GYVENIMĄ, KURIS ATEINA IŠ KONTEMPLIACIJOS IR MĖGAVIMOSI DIEVU

Žmogus, kurį Dievas siunčia iš šių aukštumų žemyn į pasaulį, yra pilnas tiesos ir turtingas visomis dorybėmis. Ir jis ieško ne savo, bet Jo, Kuris jį atsiuntė, šlovės. Ir todėl jis yra teisingas bei tiesus visuose dalykuose, ir turi turtingą ir dosnų pagrindą, įtvirtintą Dievo turtuose: todėl jis visada turi išdalinti save tiems, kuriems jo reikia; nes gyvasis Šventosios Dvasios šaltinis, kuris yra jo turtas, niekada negali išsekti. Ir jis yra gyvas bei norus Dievo įrankis, kuriuo Dievas daro viską, ką nori ir kaip nori; ir šių darbų jis nelaiko savaisiais, bet visą šlovę atiduoda Dievui. Taip jis lieka pasirengęs ir norintis dorybėse atlikti viską, ką Dievas įsako, ir stiprus bei drąsus kenčiant ir ištveriant viską, ką Dievas leidžia jam patirti. Ir per tai jis turi visuotinį gyvenimą, nes yra pasirengęs tiek kontempliacijai, tiek veiksmui, ir yra tobulas abiejuose. Ir niekas negali turėti šio visuotinio gyvenimo, išskyrus Dievą regintį žmogų; ir niekas negali kontempliuoti bei mėgautis Dievu, išskyrus tą, kuris savyje turi šiuos šešis punktus, išdėstytus taip, kaip aprašiau anksčiau. Todėl apsigauna visi tie, kurie įsivaizduoja esą kontempliatyvūs, ir visgi nesaikingai myli, praktikuoja ar turi kokį nors kūrinišką dalyką; arba tie, kurie įsivaizduoja, kad mėgaujasi Dievu dar prieš tapdami tušti nuo vaizdinių, arba kad jie ilsisi prieš mėgaudamiesi. Visi tokie yra apsigavę; nes mes privalome padaryti save tinkamus Dievui atvira širdimi, taikia sąžine, nuoga kontempliacija, be veidmainystės, nuoširdume ir tiesoje. Ir tada mes kilsime nuo dorybės prie dorybės, ir matysime Dievą, ir mėgausimės Juo, ir Jame tapsime viena su Juo tokiu būdu, kurį aš jums parodžiau. Kad tai įvyktų mumyse visuose, taip tepadeda mums Dievas. Amen.