Kaldėjų Ūras (dar vadinamas Ūru iš Chaldėjos) – Biblijoje minimą miesto vardą sutinkame Pradžios knygoje, kur aprašomas Abraomo (tuomet dar vadinto Abramu) kilmės pasakojimas. Teigiama, kad Abraomas kilęs „iš Ūro, Chaldėjos žemėje“ (plg. Pr 11,31; 15,7), iš kurio su šeima vėliau iškeliavo į Haraną, o galiausiai – į Pažadėtąją žemę. Istoriškai Ūras – vienas iš … [Skaityti toliau…]
Druska Biblijoje iškyla kaip universali metafora, jungianti daugelį iškalbingų akcentų. Ji turi ir teigiamą, ir įspėjantį matmenį. Viena vertus, ji atlieka apsaugos, skonio suteikimo funkciją, antra vertus – ji perspėja dėl galimo nykimo ar sprendžiamojo teismo. Senajame Testamente ryškiausias deginančios druskos momentas – Sodomos likimas (Pr 19,26). Lotui traukiantis iš žlugčiai pasmerktos vietovės, jo žmona, … [Skaityti toliau…]
Taboras – kalnas Izraelyje, minimas Biblijoje keliose vietose, tačiau labiausiai siejamas su Naujajame Testamente aprašytu Atsimainymo įvykiu. Dėl ypatingos geografinės padėties (jis vienas iškilęs virš žemumų Galilėjoje), Taboras nuo seno turėjo strateginę reikšmę. Senajame Testamente kalnas įtrauktas į karinių veiksmų pasakojimus (pvz., Teisėjų knygoje minima, kad pranašė Debora ir karvedys Barakas prie Taboro telkė karius … [Skaityti toliau…]
Istorija apie Jėzaus kelionę į Egiptą pirmiausia minima Evangelijoje pagal Matą, kur pasakojama, kad Kūdikėlį Jėzų drauge su Juozapu ir Marija teko išgabenti iš Betliejaus, kai karalius Erodas, išgirdęs apie gimusį „žydų karalių“, ėmė siekti sunaikinti galimą konkurentą (Mt 2,13–15). Tai vadinama „Šventosios Šeimos bėgimu į Egiptą“. Nors Naujojo Testamento tekste daugiau detalių apie jų … [Skaityti toliau…]
„Taip, aš esu karalius” (Jn 18, 37) – tai Jėzaus atsakymas Poncijui Pilotui, keliamas kontekste, kuriame nagrinėjamas Kristaus pašaukimas bei misija žemėje. Daugelis tą akimirką tikėjosi politinio išgelbėtojo, kuris išlaisvintų iš romėnų priespaudos. Tačiau Kristus netenkino tokių lūkesčių. Jis liudijo karalystę, kurios prigimtis nesiekė užimti sostų ar naudoti jėgos priemones, o kvietė į meilės ir … [Skaityti toliau…]
„Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!” (Apr 2, 7). Ši eilutė kalba apie nepaprastą pažadą, skambantį kiekvienai sielai, kuri pasiryžta išbūti tikėjime iki galo. Ji siejasi su visais, kurie trokšta pasilikti tiesoje ir išlaikyti ištikimybę Kristui net tuomet, kai gyvenimas veda per sunkiausias patirtis. Apreiškimo knygoje atsiskleidžia gili atpildo vizija: amžinasis … [Skaityti toliau…]
„Kad Dievas būtų viskas visame kame“ – toks Pauliaus žodis randamas Pirmame laiške korintiečiams (1 Kor 15,28) ir nurodo į galutinę išsipildymo akimirką, kai visa kūrinija bei istorija bus grąžinta į tobulą dermę su Kūrėju. Ši frazė atliepia eschatologinę (su pasaulio pabaiga ir užbaiga susijusią) viziją, kurioje kiekvienas buvimo aspektas ir kiekvienas santykis bus persmelktas … [Skaityti toliau…]
Taikos gynėjas (lot. Defensor pacis) yra XIV amžiaus politinės minties tekstas, parašytas 1324 metais Marsiliaus Paduviečio. Šis traktatas atsirado intensyvaus konflikto tarp popiežiaus Jono XXII ir Šventosios Romos imperatoriaus Liudviko IV laikotarpiu, kai buvo ginčijamasi dėl to, kas turi aukščiausią valdžią krikščioniškame pasaulyje. Marsilius, pats būdamas gydytojas, filosofas ir politinis mąstytojas, siekė parodyti, kad politinė … [Skaityti toliau…]
„Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas“ – taip skelbiama Išėjimo knygoje (Iš 20,5). Kai išgirstame šiuos žodžius, mums gali kilti klausimas: kaip suprasti pavydą, kuris Biblijoje dažnai vertinamas kaip neigiama savybė? Ar Dievas, būdamas tobula Meilė, gali pavydėti? Norint atsakyti į šį klausimą, verta įsigilinti į originalių biblinės kalbos žodžių reikšmę bei kontekstą. Senasis … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Joną (Jn 8,1–11) randama pasakojimo vieta, kurioje Jėzus, susidūręs su svetimavimu kaltinama moterimi ir piktų žvilgsnių apsuptais Rašto aiškintojais, pasilenkia ir ima rašyti žemėje. Visas epizodas laikomas vienu paslaptingiausių Naujojo Testamento momentų, mat evangelistas nenurodo, ką Jėzus rašė. Bažnyčios Tėvai ir vėlesni teologai dažnai svarstė, kad tai galėjo būti nuoroda į kaltintojų slapčiausias … [Skaityti toliau…]
Homiletika – teologijos sritis, nagrinėjanti pamokslo (homilijos) esmę, tikslus, struktūrą ir pateikimo būdus. Šios disciplinos pagrindinis uždavinys – padėti skelbti Dievo žodį taip, kad jis pasiektų žmonių protą bei širdį. Dvasininkai ir pasauliečiai, kurie ruošiasi tarnauti pamokslo sakymo tarnystėje, šioje srityje susipažįsta su biblinės egzegezės pagrindais, retorikos metodais, pastoracine psichologija bei praktiniais dalykais, padedančiais geriau … [Skaityti toliau…]
Homiliae in Evangelia yra vienas iš svarbiausių VI a. pabaigos – VII a. pradžios Bažnyčios mokytojo ir Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (lot. Gregorius Magnus, apie 540–604 m.) veikalų. Jis parašė keturiasdešimt homilijų, skirtų įvairiems Evangelijų skaitiniams komentuoti, dažniausiai pasitelkdamas liturginį metų ciklą. Tekstas parašytas lotynų kalba ir laikomas viešuoju paveldu, kadangi autorius gyveno ankstyvaisiais viduramžiais, o … [Skaityti toliau…]