„Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!” (Apr 2, 7). Ši eilutė kalba apie nepaprastą pažadą, skambantį kiekvienai sielai, kuri pasiryžta išbūti tikėjime iki galo. Ji siejasi su visais, kurie trokšta pasilikti tiesoje ir išlaikyti ištikimybę Kristui net tuomet, kai gyvenimas veda per sunkiausias patirtis. Apreiškimo knygoje atsiskleidžia gili atpildo vizija: amžinasis … [Skaityti toliau…]
„Kad Dievas būtų viskas visame kame“ – toks Pauliaus žodis randamas Pirmame laiške korintiečiams (1 Kor 15,28) ir nurodo į galutinę išsipildymo akimirką, kai visa kūrinija bei istorija bus grąžinta į tobulą dermę su Kūrėju. Ši frazė atliepia eschatologinę (su pasaulio pabaiga ir užbaiga susijusią) viziją, kurioje kiekvienas buvimo aspektas ir kiekvienas santykis bus persmelktas … [Skaityti toliau…]
Taikos gynėjas (lot. Defensor pacis) yra XIV amžiaus politinės minties tekstas, parašytas 1324 metais Marsiliaus Paduviečio. Šis traktatas atsirado intensyvaus konflikto tarp popiežiaus Jono XXII ir Šventosios Romos imperatoriaus Liudviko IV laikotarpiu, kai buvo ginčijamasi dėl to, kas turi aukščiausią valdžią krikščioniškame pasaulyje. Marsilius, pats būdamas gydytojas, filosofas ir politinis mąstytojas, siekė parodyti, kad politinė … [Skaityti toliau…]
„Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas“ – taip skelbiama Išėjimo knygoje (Iš 20,5). Kai išgirstame šiuos žodžius, mums gali kilti klausimas: kaip suprasti pavydą, kuris Biblijoje dažnai vertinamas kaip neigiama savybė? Ar Dievas, būdamas tobula Meilė, gali pavydėti? Norint atsakyti į šį klausimą, verta įsigilinti į originalių biblinės kalbos žodžių reikšmę bei kontekstą. Senasis … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Joną (Jn 8,1–11) randama pasakojimo vieta, kurioje Jėzus, susidūręs su svetimavimu kaltinama moterimi ir piktų žvilgsnių apsuptais Rašto aiškintojais, pasilenkia ir ima rašyti žemėje. Visas epizodas laikomas vienu paslaptingiausių Naujojo Testamento momentų, mat evangelistas nenurodo, ką Jėzus rašė. Bažnyčios Tėvai ir vėlesni teologai dažnai svarstė, kad tai galėjo būti nuoroda į kaltintojų slapčiausias … [Skaityti toliau…]
Homiletika – teologijos sritis, nagrinėjanti pamokslo (homilijos) esmę, tikslus, struktūrą ir pateikimo būdus. Šios disciplinos pagrindinis uždavinys – padėti skelbti Dievo žodį taip, kad jis pasiektų žmonių protą bei širdį. Dvasininkai ir pasauliečiai, kurie ruošiasi tarnauti pamokslo sakymo tarnystėje, šioje srityje susipažįsta su biblinės egzegezės pagrindais, retorikos metodais, pastoracine psichologija bei praktiniais dalykais, padedančiais geriau … [Skaityti toliau…]
Homiliae in Evangelia yra vienas iš svarbiausių VI a. pabaigos – VII a. pradžios Bažnyčios mokytojo ir Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (lot. Gregorius Magnus, apie 540–604 m.) veikalų. Jis parašė keturiasdešimt homilijų, skirtų įvairiems Evangelijų skaitiniams komentuoti, dažniausiai pasitelkdamas liturginį metų ciklą. Tekstas parašytas lotynų kalba ir laikomas viešuoju paveldu, kadangi autorius gyveno ankstyvaisiais viduramžiais, o … [Skaityti toliau…]
„Eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4,19). Tokie Jėzaus žodžiai nuskambėjo Galilėjos ežero pakrantėje, kai broliai žvejai buvo kviečiami palikti tinklus ir pradėti naują kelią. Tada prasidėjo drąsos ir ištikimybės kupina istorija, kuri tęsiasi iki dabar. Ką reiškia tapti žmogaus sielų žveju? Ar tai reiškia, kad kiekvienas tikintysis kviečiamas dalintis Evangelijos džiaugsmu, … [Skaityti toliau…]
Homilija – tai ne tik pamokslas, bet ir dvasinis kvietimas įsigilinti į Šventojo Rašto ištraukas bei jų prasmę asmeniniame gyvenime. Pats žodis homilía kilęs iš senosios graikų kalbos ir reiškia „pokalbį“. Ši sąvoka pabrėžia, kad homilija nėra oficialus, nuo klausytojų nutolęs pranešimas, o broliška ir seseriška dalijimosi Dievo žodžiu forma. Tradiciškai ji sakoma Bažnyčios liturgijoje, … [Skaityti toliau…]
Sakoma, kad žmogaus kūnas gali praeiti, tačiau vidinė esybė pasiekia amžinąjį prieglobstį. Per visą religijų istoriją tikėta, jog gyva būtybė nėra vien iš materijos sudarytas mechanizmas. Neapčiuopiama asmenybės dalis, vadinama siela, neretai pristatoma kaip amžinos prigimties, nes jos neapriboja joks fizinis aspektas. Nors šią tiesą kai kas kvestionuoja, daug tikinčiųjų laiko ją kertiniu dvasinio gyvenimo … [Skaityti toliau…]
Ikonizmas – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai dievybės, šventos esybės ar dvasiniai simboliai vaizduojami materialiais atvaizdais, tokiais kaip statulos, paveikslai, ikonos ar skulptūros. Šie atvaizdai laikomi šventais, simbolizuojančiais dieviškumą, ir naudojami garbinimo, meditacijos ar apeigų metu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eikōn“ (atvaizdas, ikona), reiškiančio vizualų šventojo aspekto atspindį. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: … [Skaityti toliau…]
Adi Granth (pandžabų kalba: ਆਦਿ ਗ੍ਰੰਥ, liet. „Pirminė knyga“ arba „Pirmoji knyga“) yra pagrindinis sikhizmo šventraštis, laikomas amžinuoju sikhų guru (Guru Granth Sahib). Sudarytas 1604 m. penktojo sikhų guru Arjano Devo, Adi Granth yra poetinių giesmių (hymnų) rinkinys, kuriame užrašyti sikhų guru, taip pat įvairių hinduistų ir musulmonų šventųjų mokymai. 1708 m. dešimtasis guru Gobind … [Skaityti toliau…]