Islamas ir judaizmas yra dvi artimiausiai susijusios monoteistinės religijos pasaulyje – abi kyla iš Abraomo tikėjimo, abi garbina tą patį Dievą, abi remiasi šventaisiais raštais ir įstatymais, abi turi ritualų, kurie primena vienas kitą. Tačiau kartu jų istorijoje įsivyravo įtampa, kylanti ne iš tikėjimo esmės, o iš istorinių ir politinių aplinkybių. Abi religijos pripažįsta Abraomą … [Skaityti toliau…]
Mintis, kad žmogus be gyvybės ar sąmonės tėra tuščias pavidalas, dažnai aptinkama įvairiose religijose. Ji kyla iš klausimo, kas suteikia gyvybę ir prasmę – ar tai dieviška jėga, siela, ar koks nors vidinis principas. Korane ši tema ryški sura Al-Insan (Žmogus), bet panašių minčių randama ir Biblijoje, hinduizme, budizme bei zoroastrizme. Korano požiūris: Sura Al-Insan … [Skaityti toliau…]
Legenda apie jaunus tikinčiuosius, pasislėpusius oloje, kad išvengtų persekiojimo už savo tikėjimą, yra viena iš tų istorijų, kurios peržengia religijų ribas. Geriausiai žinoma islame kaip Ashab al-Kahf (Olos gyventojai) ir krikščionybėje kaip Septyni Efezo miegantys, ji pasakoja apie grupę jaunuolių, kurie, bėgdami nuo religinio persekiojimo, rado prieglobstį oloje ir buvo stebuklingai apsaugoti Dievo. Nors detalės … [Skaityti toliau…]
Žodis „nedorėlis“ turi gilią ir seną prasmę, kylančią ne tik iš religinių tekstų, bet ir iš moralinės kalbos tradicijos. Lietuviškai jis sudarytas iš priešdėlio ne- ir šaknies dor- – nuo žodžio „doras“, reiškiančio teisingą, garbingą, sąžiningą žmogų. Tad „nedorėlis“ pažodžiui reiškia tą, kuris neturi doros, kuris gyvena priešingai gėrio ir tiesos principams. Šis žodis apima … [Skaityti toliau…]
Spenta Mainyu – tai kūrybinė, gyvybės ir šviesos dvasia zoroastrizmo mokyme. Jo vardas avestų kalba reiškia „Šventoji Dvasia“ arba pažodžiui „Auganti / išplečianti dvasia“ (spenta – šventas, dosnus, plečiantis; mainyu – dvasia, protas, jėga*). Tai gėrio, kūrybos ir dvasinio augimo principas, kuris kyla tiesiai iš Ahura Mazdos – aukščiausiojo Dievo, Išminties Viešpaties. Jei Angra Mainyu … [Skaityti toliau…]
Angra Mainyu – tai tamsos, melo ir griovimo dvasia zoroastrizmo pasaulėžiūroje, priešprieša šviesos ir išminties dievui Ahura Mazdai. Jo vardas senovės avestų kalba reiškia „blogoji dvasia“ (angra – pikta, destruktyvi; mainyu – dvasia, mintis, jėga). Vėlesnėje persų kalboje jis vadinamas Ahrimanu, o ši sąvoka tapo vienu iš pirmųjų apibrėžtų blogio principų žmonijos religijoje. Zoroastrizme pasaulis … [Skaityti toliau…]
Ahura Mazda – tai aukščiausiasis dievas zoroastrizmo religijoje, šviesos, tiesos ir išminties šaltinis. Jo vardas senovės avestų kalba reiškia „Viešpats Išmintingasis“ (Ahura – „Viešpats“, Mazda – „Išmintis“). Tai dievas, kuris egzistuoja ne kaip kūnas ar atvaizdas, o kaip sąmonė, dvasinė jėga ir moralinis įstatymas, veikiantis visatoje. Zaratustra jį pristatė kaip vienintelį tikrą Dievą, visų gėrio … [Skaityti toliau…]
„Avesta“ – tai pagrindinis zoroastrizmo šventasis tekstas, vienas seniausių išlikusių pasaulio religinių raštų, parašytas senąja avestų kalba, kuri yra artima sanskritui ir senajai persų kalbai. Tai ne tik maldų ir apeigų knyga, bet ir visos senovės Irano pasaulėžiūros veidrodis, atskleidžiantis, kaip žmonės prieš tris tūkstančius metų suvokė gėrį, blogį, tvarką ir atsakomybę. Zoroastrizmas, įkurtas pranašo … [Skaityti toliau…]
Abraomo religijos – tai trys didžiosios monoteistinės pasaulio tikybos: judaizmas, krikščionybė ir islamas. Visos jos kilusios iš vieno dvasinio šaltinio – pranašo Abraomo (hebrajiškai Avraham, arabiškai Ibrahim) tikėjimo į vienintelį Dievą. Šis vardas tapo simboliniu tiltu tarp tautų ir civilizacijų, kurios per tūkstantmečius skirtingai, bet iš esmės tęsė tą pačią mintį: Dievas yra vienas, kūrinija … [Skaityti toliau…]
Keturi elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis – yra vienas seniausių žmonijos bandymų paaiškinti pasaulio sandarą. Ši ketveriopa schema pasirodo beveik visose senosiose civilizacijose: nuo Indijos Vedų iki graikų filosofijos, nuo Egipto mitų iki Biblijos simbolikos, nuo kinų wu xing iki actekų mitologijos. Ji jungia fizinį ir dvasinį pasaulius, parodydama, kad gamtos reiškiniai turi … [Skaityti toliau…]
Blogoji antropozofija – tai sąvoka, kurią galima suprasti kaip iškreiptą ar išsigimusią žmogaus dvasinio pažinimo formą. Pats žodis antropozofija reiškia „žmogaus išmintį“ (iš graikų anthropos – žmogus, sophia – išmintis). Ji siekia pažinti žmogaus vidinę sandarą, jo ryšį su pasauliu ir dieviškąja tvarka. Tačiau kai šis pažinimas nukrypsta nuo dvasinio tiesos siekio ir tampa priemone … [Skaityti toliau…]
Kakodemonija – tai sąvoka, kilusi iš graikų kalbos žodžių kakos („blogas“) ir daimon („dvasia“). Pažodžiui ji reiškia „blogųjų dvasių veikimą“ arba „piktųjų demonų įtaką“. Senovės graikų religijoje žodis daimon neturėjo vien blogos reikšmės – jis reiškė dvasinę būtybę, tarpininką tarp dievų ir žmonių. Tik vėliau, krikščioniškosios teologijos įtakoje, atsirado priešprieša tarp „agathodemonų“ (gerųjų dvasių) ir … [Skaityti toliau…]