Kakosofija yra senovės ir viduramžių mąstyme naudotas terminas, sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių: kakos – „blogas“ ir sophia – „išmintis“. Pažodžiui jis reiškia „blogą išmintį“ arba „piktą žinojimą“. Šiuo žodžiu apibūdinamas žinojimas, kuris, nors ir yra tikras, nukreiptas neteisinga kryptimi – į žalą, apgaulę ar dvasinį iškreipimą. Kakosofija nėra tiesiog neišmanymas. Priešingai – ji … [Skaityti toliau…]
Žodis venefici (vienaskaita veneficus, moteriškoji forma venefica) kilęs iš lotyniškų žodžių venenum – „nuodas“ arba „gėrimas“, ir facere – „daryti“. Pažodžiui šis terminas reiškia „tas, kuris daro ar ruošia nuodus“. Tačiau Antikos ir viduramžių kalboje venefici turėjo platesnę reikšmę – tai buvo žmonės, kurie naudojo slaptas žinias ir medžiagas ne tik nuodijimui, bet ir maginiams … [Skaityti toliau…]
Žodis malefici kilęs iš lotynų kalbos šaknų malum („blogis“) ir facere („daryti“) – pažodžiui reiškia „tie, kurie daro blogį“ arba „blogio veikėjai“. Antikos ir viduramžių lotynų kalboje šis terminas turėjo kelias reikšmes: teisiniame kontekste jis reiškė nusikaltėlį ar kenkėją, o religinėje ir maginėje kalboje – burtininką, kuris daro žalą per magiją. Todėl maleficus buvo priešingybė … [Skaityti toliau…]
Archontai gnostinėje tradicijoje yra dvasinės būtybės, kurios stovi tarp dieviškosios šviesos pasaulio ir materijos. Žodis „archontas“ kilęs iš graikų kalbos (άρχων), reiškiančio „valdovas“ ar „valdytojas“. Šiuo vardu gnostikai vadino pasaulio valdytojus, dvasinius tarpininkus, kurie valdo materiją, bet patys nežino savo ribotumo. Jie nėra visiškai blogi, bet yra akli – veikia be tikro pažinimo, įsivaizduodami, kad … [Skaityti toliau…]
Onortochrasajė (originaliai rašoma Onorthochrasaei) – viena mįslingiausių gnostinės kosmologijos figūrų, minima Jono apokrife, žmogaus kūrimo kontekste. Jos vardas, tikėtina, kildinamas iš senovės graikų kalbos šaknų, kur „on-“ gali reikšti būtį ar esybę, o „-orthochrasaei“ siejama su chaoso, maišymosi ar transformacijos idėja, atspindinčia jos kaip materijos šaltinio vaidmenį. Ji įvardijama kaip materijos motina, keturių stichijų – … [Skaityti toliau…]
Gnostinėje kūrinijos sampratoje žmogaus atsiradimas nėra tiesiog Dievo kūrybos aktas, kaip pasakojama Pradžios knygoje. Tai sudėtingas, daugiapakopis procesas, kuriame dalyvauja įvairios dvasinės galios, archontai ir net paties kūrėjo klaidos. Jono apokrifas aprašo šią sceną kaip vieną iš kosminės dramos viršūnių – kai iš tamsos pasaulio gimsta materija, o iš dieviškos šviesos kibirkšties – žmogaus dvasia. … [Skaityti toliau…]
Jaldabaotas – viena iš paslaptingiausių ir kartu reikšmingiausių figūrų gnostinėje kosmologijoje. Šis vardas dažniausiai sutinkamas Jono apokrife, taip pat Sofijos apreiškimuose, Hipostazės archontuose ir kituose Nag Hamadžio bibliotekos raštuose. Jaldabaotas pristatomas kaip klaidingas kūrėjas – būtybė, kuri mano esanti aukščiausias Dievas, tačiau iš tiesų tėra neteisingas atspindys tikrosios dieviškosios šviesos. Pasak Jono apokrifo, Jaldabaotas atsirado … [Skaityti toliau…]
Barbelas – tai vienas iš esminių gnostinės kosmologijos simbolių, dažniausiai minimas Jono apokrife ir kituose Nag Hamadžio bibliotekos raštuose. Šis vardas apibūdina ne tiek asmenį, kiek dvasinį principą – pirmąją būtybę, atsiradusią iš neapibrėžiamojo Dieviškojo Vienio. Gnostinėje pasaulėžiūroje viskas prasideda nuo Vienio – tobulos, neišreiškiamos šviesos ir sąmonės šaltinio, kurio negalima apibrėžti jokiais žodžiais ar … [Skaityti toliau…]
Apaštalų konstitucijos – tai vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės kanoninių ir liturginių šaltinių, kuriame susipina Bažnyčios mokymas, moralinės nuostatos, liturginės tradicijos ir bendruomeninio gyvenimo tvarka. Šis kūrinys parašytas graikų kalba IV amžiuje, tikėtina, Sirijoje, nors jo turinys remiasi kur kas senesniais šaltiniais. Pavadinimas suponuoja apaštalinę kilmę, tarsi šios konstitucijos būtų pačių apaštalų perduotos Bažnyčiai, tačiau realiai … [Skaityti toliau…]
Skaičius „tūkstantis ir viena“ arabų kultūroje niekada nebuvo tiesiog aritmetinis dydis – tai simbolinė formulė, reiškianti be pabaigos trunkančią istoriją. Skaičius 1000 nuo senų laikų buvo laikomas tobulumo ir pilnatvės ženklu, o pridėtas vienetas – „viena naktis daugiau“ – reiškė, kad pasakojimas niekada nesibaigia. Tai buvo būdas perteikti pasakų beribį tęstinumą, žmogiškos išminties neišsemiamumą ir … [Skaityti toliau…]
Aladinas – vienas garsiausių ir labiausiai įsimintinų personažų pasaulio pasakų istorijoje, kilęs iš arabų pasakojimų tradicijos, tačiau įgijęs tarptautinį gyvenimą ir tapęs universaliu laisvės bei troškimų simboliu. Jo istorija pirmą kartą pasirodė rinkinyje „Tūkstantis ir viena naktis“ (Alf Layla wa-Layla), nors iš tiesų ji buvo įtraukta tik XVIII amžiuje, kai prancūzų vertėjas Antoine’as Galland’as išgirdo … [Skaityti toliau…]
Žodis „džinas“ (arab. jinn) yra vienas seniausių ir paslaptingiausių terminų islamo kultūroje, kuris vėliau perėjo ir į pasaulio tautų folklore, pasakas bei literatūrą. Šis terminas kildinamas iš arabiško žodžio „janna“, reiškiančio „paslėpti, būti nematomam“. Tai atspindi pačią džinų prigimtį – jie egzistuoja šalia žmonių, tačiau žmogaus akiai paprastai nematomi. Korane džinai minimi daugiau nei dvidešimt … [Skaityti toliau…]