Al-Qamar yra 54-oji Korano sura, turinti 55 ajatų. Pavadinimas reiškia „Mėnulis“ ir paimtas iš pirmosios eilutės, kur minima mėnulio skilimo stebuklo vizija. Tai mekiečių apreiškimas, priklausantis ankstyvajam laikotarpiui, ir jame itin stipriai akcentuojama Teismo dienos neišvengiamybė bei ankstesnių tautų sunaikinimo istorijos.
Sura prasideda didingu įvykiu: „Valanda priartėjo, ir mėnulis skilęs.“ Tai ženklas, kurį netikėliai Mekos gyventojai regėjo, bet vis tiek jį neigė, vadindami pranašo parodytą ženklą magija. Ši pradžia yra simbolinė: net kai aiškiausi ženklai pasirodo, netikintys žmonės randa pasiteisinimų atmesti tiesą.
Po įžangos seka pasikartojantis motyvas: „Mes palengvinome Koraną atminčiai. Ar yra, kas prisimintų?“ Ši eilutė kartojama kelis kartus ir tampa suros refrenu, pabrėžiančiu, kad Koranas yra aiškus perspėjimas, prieinamas kiekvienam, tačiau tik tie, kurie nori, jį priims.
Toliau sura pateikia keturias istorijas apie tautas, kurios neigė savo pranašus: Nojaus žmones, Aad tautą, Thamūd tautą ir Loto žmones. Visose jose kartojasi ta pati seka – pranašas įspėja, žmonės atmeta, seka Dievo bausmė. Nojaus žmonės buvo paskandinti, Aad sunaikinti audros, Thamūd – griausmo, Loto miestai – apversti aukštyn kojomis ir užkloti akmenų lietumi. Kiekvieną kartą po pasakojimo pakartojama, kad Koranas yra perspėjimas ir priminimas tiems, kurie nori įsiklausyti.
Sura taip pat mini faraoną ir egiptiečius, kurie neigė Mozę. Jie buvo nubausti potvyniu, audromis, skėriais, varlėmis ir krauju, o galiausiai nuskandinti Raudonojoje jūroje. Ši istorija pabrėžia, kad net galingiausi valdovai negali pasipriešinti Dievo sprendimui.
Paskutinėje suros dalyje kalbama apie Teismo dieną. Nusikaltėliai bus sugrūsti į ugnį, o teisieji bus rojuje, „tiesos sosto artumoje, pas Visagalį Valdovą“. Tokiu būdu sura užbaigiama kontrastu tarp galutinės bausmės ir atlygio.
Islamo tradicijoje Al-Qamar laikoma sura, kurioje ypatingai aiškiai pasireiškia įspėjimo tonas. Ji jungia kosminį ženklą – mėnulio skilimą – su praeities tautų istorijomis, parodydama, kad tiek dangiškieji ženklai, tiek istoriniai pavyzdžiai liudija tą pačią žinią: Dievo teismas neišvengiamas.
Ji yra dažnai recituojama kaip priminimas, kad ne tik praeities tautos, bet ir kiekvienas žmogus yra atsakingas už tai, kaip reaguoja į Dievo perspėjimus. Tikintieji mato joje viltį – Koranas yra palengvintas atminčiai, prieinamas visiems. Netikintieji mato griežtą perspėjimą, kad už užsispyrimą laukia neišvengiama bausmė.
Al-Qamar
1
„Valanda priartėjo, ir mėnulis skilęs.“
Pranašo laikais parodytas ženklas, bet jis buvo atmestas.
2
„Ir jei jie pamato ženklą, jie nusigręžia ir sako: Tai nuolatinė magija.“
Netikėliai pavadino stebuklą magija.
3
„Ir jie neigia, ir seka savo geiduliais, o kiekvienas dalykas turi nustatytą laiką.“
Žmonės atmetė tiesą, bet laukia jų paskirtas laikas.
4
„Tikrai atėjo pas juos žinios, kuriose yra atgrasymo.“
Dievo perspėjimai yra aiškūs.
5
„Išmintis – tačiau perspėjimai jiems nepadeda.“
Nors Koranas moko, jie nepasiduoda pamokai.
6
„Tad nusigręžk nuo jų. Tą dieną, kai šaukėjas pašauks prie baisaus dalyko,“
Ateina diena, kai netikėliai bus pašaukti į teismą.
7
„Jų akys bus nuleistos, jie išeis iš kapų tarsi išsklidę skėriai,“
Prisikėlimas apibūdinamas kaip masinis žmonių išėjimas.
8
„Bėgdami pas šaukėją, netikėliai sakys: Tai sunki diena.“
Teismo dieną jie supras, bet bus per vėlu.
9
„Prieš juos Nojaus tauta neigė, jie atmetė Mūsų tarną ir sakė: beprotis, ir jis buvo atstumtas.“
Nojus buvo pavadintas bepročiu, kaip ir Mahometas.
10
„Tad jis šaukėsi savo Viešpaties: Aš esu nugalėtas, padėk man!“
Nojus maldavo pagalbos.
11
„Tad Mes atvėrėme dangų su vandeniu gausiu,“
Prasidėjo tvanas.
12
„Ir padarėme, kad žemė versmėmis trykštų, vanduo susitiko nulemtu sprendimu.“
Dangus ir žemė išleido vandenį pagal Dievo planą.
13
„Ir Mes nešėme jį ant lentų ir vinių,“
Tai Nojaus laivas.
14
„Plaukiančio mūsų akivaizdoje, kaip atlygis tam, kuris buvo atmestas.“
Laivas buvo Dievo globoje.
15
„Ir Mes tai palikome kaip ženklą. Ar yra, kas prisimintų?“
Nojaus istorija išlieka pamoka.
16
„Tad kaip buvo Mano bausmė ir Mano perspėjimai?“
Dievas klausia, ar jie suprato praeities pavyzdžius.
17
„Mes palengvinome Koraną atminčiai. Ar yra, kas prisimintų?“
Refrenas – Koranas lengvas priimti, bet ar kas jį įsimins?
18
„Aad neigė, kaip buvo Mano bausmė ir Mano perspėjimai?“
Pasakojimas pereina prie Aad tautos.
19
„Mes pasiuntėme jiems rūsčią vėją nesibaigiančią dieną.“
Jie buvo sunaikinti audra.
20
„Žmones, kuriuos ji išplėšė, tarsi jie būtų paliktos palapinių šaknys.“
Audra išrovė juos kaip sausus augalus.
21
„Tad kaip buvo Mano bausmė ir Mano perspėjimai?“
Pakartojama Dievo galia.
22
„Mes palengvinome Koraną atminčiai. Ar yra, kas prisimintų?“
Refrenas primena apie perspėjimo aiškumą.
23
„Thamūd neigė perspėjimus.“
Pereinama prie Thamūd tautos.
24
„Jie sakė: Ar mes turėtume sekti žmogumi, vienu iš mūsų? Jei taip, mes būtume klaidoje ir beprotybėje.“
Jie atmetė savo pranašą, nes jis buvo žmogus.
25
„Ar tarp mūsų buvo pasirinktas jis, o ne kiti? Bet jis melagis įžūlus.“
Jie atmetė pranašą dėl išdidumo.
26
„Rytoj jie žinos, kas yra melagis įžūlus.“
Dievas žada, kad jų melas paaiškės.
27
„Mes pasiuntėme jiems kupranugarę kaip bandymą. Tad stebėk juos ir būk kantrus.“
Kupranugarė buvo ženklas jų išbandymui.
28
„Ir pranešk jiems, kad vanduo padalintas tarp jų, kiekviena dalis bus atnešta savo eilėje.“
Tai buvo dieviškas įsakymas, kurį jie turėjo gerbti.
29
„Bet jie pašaukė savo draugą, ir jis ją nužudė.“
Thamūd tauta nužudė stebuklingą kupranugarę.
30
„Tad kaip buvo Mano bausmė ir Mano perspėjimai?“
Dievas primena jų nusižengimo pasekmes.
31
„Mes pasiuntėme jiems vieną šauksmą, ir jie tapo kaip sudžiūvusios tvoros.“
Jie žuvo nuo vieno galingo garso.
32
„Mes palengvinome Koraną atminčiai. Ar yra, kas prisimintų?“
Pakartojamas refrenas apie Korano aiškumą.
33
„Loto žmonės neigė perspėjimus.“
Pasakojimas pereina prie Loto tautos.
34
„Mes pasiuntėme jiems akmenų lietų, išskyrus Loto šeimą. Mes juos išgelbėjome auštant.“
Nusidėjėliai sunaikinti, tik Loto šeima išgelbėta.
35
„Tai buvo malonė iš Mūsų. Taip Mes atlyginame dėkingiems.“
Išgelbėjimas buvo Dievo gailestingumas.
36
„Jis perspėjo juos apie Mūsų bausmę, bet jie ginčijosi dėl perspėjimų.“
Lotas buvo atmestas ir išjuoktas.
37
„Jie norėjo pasikėsinti į jo svečius, bet Mes aptemdėme jų akis: ragaukite Mano bausmės ir Mano perspėjimų!“
Jie siekė nusikaltimo, bet buvo ištikti bausmės.
38
„Ir ryte juos užklupo nuolatinė bausmė.“
Dievo bausmė ištiko auštant.
39
„Ragaukite Mano bausmės ir Mano perspėjimų!“
Pakartojama, kad jie patyrė tai, ką atmetė.
40
„Mes palengvinome Koraną atminčiai. Ar yra, kas prisimintų?“
Dar kartą refrenas apie Korano paprastumą ir aiškumą.
41
„Faraono žmonėms taip pat atėjo perspėjimai.“
Dievo perspėjimai pasiekė ir Egiptą.
42
„Bet jie atmetė visus Mūsų ženklus, tad Mes juos paėmėme už galingo, visagalio rankos.“
Egiptiečiai patyrė Dievo bausmę už Mozės atmetimą.
43
„Ar jūsų netikėliai geresni už juos? Ar turite apsaugą Raštuose?“
Dievas klausia, ar Mekos netikėliai turi daugiau galimybių išsigelbėti nei ankstesni.
44
„Ar jie sako: Mes esame susitelkę, stipri armija?“
Jie tikėjo savo jėgomis.
45
„Jų susitelkimas bus nugalėtas ir jie pabėgs.“
Dievas pažada jų sutriuškinimą.
46
„Bet Valanda jiems yra laikas, ir Valanda yra baisesnė ir kartesnė.“
Teismo diena bus jiems sunkesnė nei bet kokia pasaulio nelaimė.
47
„Iš tiesų, nusidėjėliai bus ugnyje ir pragaro dugne.“
Jų likimas – pragaras.
48
„Tą dieną jie bus tempiami į ugnį ant savo veidų: Ragaukite liepsnos prisilietimo!“
Jų bausmė bus pažeminimas pragare.
49
„Iš tiesų, Mes sukūrėme viską pagal saiką.“
Dievo kūrinija paremta išmintinga tvarka.
50
„Mūsų įsakymas tėra tik žodis – kaip akimirksnio mirktelėjimas.“
Dievo sprendimas įvyksta akimirksniu.
51
„Mes tikrai sunaikinome jūsų panašius. Ar yra, kas prisimintų?“
Priminta, kad daugybė tautų jau pražuvo.
52
„Ir viskas, ką jie darė, užrašyta Raštuose.“
Jų darbai įrašyti, niekas neliks pamiršta.
53
„Ir kiekvienas mažas bei didelis dalykas yra surašytas.“
Visi veiksmai bus įtraukti į ataskaitą.
54
„Iš tiesų, dievobaimingieji bus soduose ir prie upių,“
Teisieji gaus atlygį rojuje.
55
„Tiesos sosto artumoje, pas Visagalį Valdovą.“
Jų garbė bus būti arti Dievo, kaip didžiausio atlygio.