Žodis Orixá (jorubų kalba rašomas Òrìṣà) kilęs iš Vakarų Afrikos jorubų tautos kalbos. Tai sudėtinga ir sakrali sąvoka, kurios reikšmė viršija vieno žodžio vertimą. „Ori“ reiškia galvą, sąmonę ar vidinę dvasią, o „ṣà“ – pasirinkti, išrinkti. Tad Orixá galima versti kaip „išrinktoji galva“, „dvasinis kelrodis“ arba „ta, kuri jungia žmogaus protą su dieviškąja sąmone“. Jorubų … [Skaityti toliau…]
Kasianas, lotyniškai Ioannes Cassianus, buvo krikščionių vienuolis, teologas ir asketas, gyvenęs IV–V amžiuje, apie 360–435 metus. Jis laikomas vienu svarbiausių krikščioniškos dvasinės tradicijos formuotojų Vakaruose, nes sujungė Rytų dykumų tėvų patirtį su Romos ir Galijos vienuolinio gyvenimo principais. Jo garsiausias kūrinys – „Collationes Patrum“, lietuviškai vadinamas „Dykumos tėvų pokalbiai“. Tai dvidešimt keturių dvasinių pokalbių rinkinys, … [Skaityti toliau…]
Dykumos tėvų posakiai (pamokymai) (lot. Apophthegmata Patrum, gr. Ἀποφθέγματα Πατέρων) – vienas seniausių ir įtakingiausių krikščioniškosios dvasinės literatūros kūrinių. Tai rinkinys trumpų pasakojimų, posakių ir dialogų, kuriuose perteikiama Egipto, Palestinos ir Sirijos vienuolių – vadinamųjų dykumos tėvų ir motinų (Abba ir Amma) – išmintis. Šie žmonės IV–V amžiuje traukė į dykumą ieškodami visiško atsidavimo Dievui, … [Skaityti toliau…]
Pavadinimas reiškia „Didžioji miško upanišada“ (bṛhat – „didelis, didingas“, araṇya – „miškas“). Ji vadinama taip todėl, kad priklauso vadinamosioms „miško knygoms“ – tekstams, parašytiems asketams, atsiskyrusiems nuo pasaulio ir besimokantiems dvasinės tiesos gamtos tyloje. „Brihadaranyaka Upanišada“ yra viena seniausių ir svarbiausių Upanišadų, datuojama maždaug IX–VIII a. pr. Kr., ir priskiriama Šuklos Jadžurvedai – vienai iš … [Skaityti toliau…]
Knyga „Nė vienas žmogus nėra sala“ (No Man Is an Island) – vienas brandžiausių Tomo Mertono (Thomas Merton, 1915–1968) dvasinių veikalų, išleistas 1955 m. Tai esė rinkinys, parašytas jau po jo garsiojo autobiografinio kūrinio „Kalno septynaukštis“, ir žymintis laikotarpį, kai Mertonas, tapęs trapistų vienuoliu Kentukyje, pradėjo kalbėti ne apie atsivertimą, o apie brandų, sąmoningą tikėjimo … [Skaityti toliau…]
Dvasinė disciplina – iš pirmo žvilgsnio skamba biurokratiškai, tarsi kalbėtume apie taisyklių rinkinį ar vienuolinį reglamentą. Tačiau iš tikrųjų tai yra visai kas kita. Tai žmogaus pastanga ne gyventi pagal išorines normas, o nuosekliai auginti vidinį sąmoningumą, kad gyvenimas taptų ne atsitiktinių reakcijų virtine, o sąmoningai pasirinktų veiksmų tėkme. Šis terminas atsirado iš senųjų religinių … [Skaityti toliau…]
Žodis „Berakhot“ (ברכות) hebrajų kalba reiškia „palaiminimai“. Tai vienas seniausių ir svarbiausių žydų religinės tradicijos terminų, nusakantis žmogaus santykį su Kūrėju per žodį ir dėkingumą. Palaiminimas judaizme nėra magiška formulė – tai sąmoningas veiksmas, kai žmogus pripažįsta, kad viskas, ką jis turi ar patiria, kyla iš Dievo. Sakydamas „beracha“, žmogus ne prašo, o dėkoja, pripažįsta … [Skaityti toliau…]
Bardo Thodol (Tibetiečių mirusiųjų knyga, angl. Tibetan Book of the Dead), kuri Vakaruose neretai klaidingai vadinama Tibeto mirties knyga, yra vienas unikaliausių pasaulio dvasinės literatūros tekstų. Šis kūrinys priklauso senajai Tibeto budizmo Njingma (Nyingma) mokyklai, kurios tradicijos siekia pačias budizmo ištakas šiame regione. Originalus kūrinio pavadinimas – Bar-do thos-grol – pažodžiui reiškia „Išsivadavimas klausantis tarpinėje … [Skaityti toliau…]
Siono vartai – tai vieni iš istorinių Jeruzalės senamiesčio vartų, turinčių tiek fizinę, tiek dvasinę reikšmę. Hebrajiškai jie vadinami Ša’ar Cijon (שער ציון), o arabiškai – Bāb an-Nabī Dāwūd, t. y. „Pranašo Dovydo vartai“. Šis pavadinimas susijęs su karaliumi Dovydu, kuris, pasak tradicijos, valdė iš Siono kalvos – vietos, kurioje vėliau iškilo Jeruzalės šventykla. Siono … [Skaityti toliau…]
Žodis YiRaShaH (ירשה) yra hebrajiškas terminas, kilęs iš šaknies yarash (ירש), reiškiančios „paveldėti“, „perimti“, „užimti“ arba „įgyti teisėtą dalį“. Tai vienas iš svarbiausių žodžių Senajame Testamente, nes jis apibūdina ne tik materialų paveldėjimą, bet ir dvasinį ryšį tarp žmogaus ir Dievo pažado. Šis žodis dažnai vartojamas Tanache (hebrajiškame Biblijos originale), kai kalbama apie Izraelio tautą, … [Skaityti toliau…]
Muhadžirai (arab. al-Muhājirūn) buvo pirmieji musulmonai, kurie 622 metais paliko Meką ir persikėlė į Mediną kartu su pranašu Muchamedu. Žodis muhadžiras pažodžiui reiškia „tas, kuris išėjo“ arba „emigrantas“, o hidžra – jų išėjimas – tapo viena svarbiausių datų islamo istorijoje. Būtent nuo šio įvykio prasideda islamo kalendorius, nes būtent tada atsirado pirmoji tikinčiųjų bendruomenė (ummah), … [Skaityti toliau…]
Kuraišai (arab. Qurayš) buvo įtakingiausia Arabijos gentis ankstyvųjų VII amžiaus laikų pasaulyje. Iš jų kilo pranašas Muchamedas, todėl ši giminė užima ypatingą vietą tiek istorijoje, tiek islamo tradicijoje. Pats žodis Qurayš reiškia „susivieniję“ arba „prekiautojai“, nes ši gentis buvo žinoma kaip stipri prekybinė sąjunga, valdžiusi Mekos miestą – svarbiausią religijos ir prekybos centrą tuometinėje Arabijoje. … [Skaityti toliau…]