Al-Qalam yra 68-oji Korano sura, turinti 52 ajatų. Pavadinimas reiškia „Plunksna“ ir paimtas iš pirmosios eilutės, kurioje Dievas prisiekia „plunksna ir tuo, ką ji rašo“. Tai viena ankstyvųjų mekiečių surų, kurioje aiškiai atsispindi pranašo Mahometo misijos pradžia ir kova su Mekos netikėlių pasipriešinimu.
Sura prasideda stipria įžanga: pranašui sakoma, kad jis nėra beprotis, kaip teigė jo priešininkai. Priešingai, jam skirta nesibaigianti atpilda, o jo charakteris apibūdinamas kaip „aukščiausias dorovingumas“. Tai vienas retų vietų Korane, kur pranašo būdo savybės tiesiogiai išaukštinamos.
Toliau sura pateikia perspėjimą jo priešininkams – tiems, kurie turtingi, arogantiški, įpratę keiktis, skleisti melą ir trukdyti tiesai. Jie vadinami „uodegos nešėju“, t. y. turinčiu gėdingą vardą, kuris bus jiems paženklinimas.
Svarbi suros dalis yra parabolė apie sodo savininkus. Ji pasakoja apie žmones, kurie turėjo sodą su gausiu derliumi. Jie prisiekė, kad anksti ryte nuskynę vaisius, neleis vargšams gauti savo dalies. Bet Dievas nubaudė juos: ryte sodas buvo sunaikintas, lyg jis būtų išdegintas. Tik tada jie suvokė savo klaidą, kad reikėjo būti dosniems ir pripažinti Dievo valią. Šis pasakojimas yra moralinė pamoka Mekos turtingiesiems, kurie atsisakė dalintis savo turtu su vargšais.
Sura taip pat aprašo Teismo dieną: tikintieji bus pagerbti, o netikintieji parklups. Ji pabrėžia, kad nusidėjėliai bus traukiami į pragarą, o tikintieji patirs atlygį už kantrybę. Čia pateikiamas kontrastas tarp jų likimų.
Paskutinėse eilutėse pranašas Mahometas guodžiamas: jam liepiama būti kantriam, nepasiduoti priešų šmeižtui ir laukti Dievo sprendimo. Kaip pavyzdys pateikiamas pranašas Joną (arab. Jūnus), kuris patyrė sunkumą, bet buvo išgelbėtas po kantrybės ir atgailos.
Islamo tradicijoje Al-Qalam laikoma sura, kuri stiprina tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo teisingumu. Ji rodo, kad net kai pranašas buvo vadinamas bepročiu ar šmeižiamas, Dievas pats stojo jo pusėn. Ji taip pat moko apie dosnumą, socialinę atsakomybę ir pasitikėjimą Dievu sunkumų metu.
Al-Qalam
1
„Nūn. Prisiekiau plunksna ir tuo, ką jie rašo.“
Dievas prisiekia plunksna – žinojimo ir apreiškimo įrankiu.
2
„Tu nesi, savo Viešpaties malone, beprotis.“
Pranašas Mahometas atmetamas kaip beprotis, bet Dievas patvirtina jo misiją.
3
„Ir tikrai tau bus atlygis be pertrūkio.“
Jam žadamas nesibaigiantis atlygis.
4
„Iš tiesų, tu esi turintis didį dorovingumą.“
Pranašo moralė išaukštinama kaip aukščiausias pavyzdys.
5
„Tu pamatysi, ir jie pamatys,“
Tiesa paaiškės tiek jam, tiek jo priešams.
6
„Kas iš jūsų yra paklydęs.“
Laikas parodys, kas yra klaidoje.
7
„Tavo Viešpats geriausiai žino, kas seka Jo keliu.“
Dievas vienintelis žino tikruosius tikinčiuosius.
8
„Tad nepaklusk tiems, kurie neigia.“
Pranašui įsakoma nesileisti paveikiamam netikinčiųjų.
9
„Jie norėtų, kad tu nusileistum, kad ir jie nusileistų.“
Netikėliai trokšta kompromiso, kad galėtų pateisinti save.
10
„Nesek kiekvieno prakeikto priesaikininko,“
Įspėjama saugotis nuolat prisiekinėjančių melagių.
11
„Šmeižiančio, kuris neša tuščius žodžius,“
Apibūdinamas netikėlių būdas – skleisti melą.
12
„Tas, kuris trukdo gėriui, nusidėjėlis,“
Jie kliudo tiesai ir daro blogį.
13
„Žiaurus ir be kilmės,“
Smerkiančiai apibūdinama jų moralinė tuštuma.
14
„Net jeigu jis turi turtus ir sūnus.“
Turtas ir šeima nesuteikia tikros vertės prieš Dievą.
15
„Kai jam skaitomos Mūsų eilutės, jis sako: Tai senųjų pasakos.“
Netikėliai Koraną vadina praeities pasakomis.
16
„Mes pažymėsime jį ant nosies.“
Tai pažeminimo ženklas nusidėjėliui.
17
„Iš tiesų, Mes juos išbandėme, kaip išbandėme sodo savininkus, kai jie prisiekė ryte vaisius surinkti.“
Pristatoma parabolė apie sodo savininkus.
18
„Ir jie nepadarė jokios išimties.“
Jie nusprendė neleisti vargšams gauti dalies.
19
„Bet aplankė sodą iš tavo Viešpaties bausmė, kol jie miegojo.“
Naktį sodą ištiko Dievo siųsta nelaimė.
20
„Ir jis ryte buvo lyg išdegintas.“
Sodas prilygo sunaikintam laukui.
21
„Jie šaukėsi vienas kito ryte,“
Rytą jie suskubo rinktis.
22
„Eikite anksti prie savo pasėlių, jei norite juos surinkti.“
Jie planavo greitai surinkti derlių.
23
„Ir jie išėjo tylėdami,“
Jie nuslėpė savo kėslus.
24
„Sakydami: Šiandien nė vienas vargšas ten neateis.“
Jie nusprendė neleisti vargšams prieiti prie vaisių.
25
„Ir jie anksti atėjo, turėdami galią neleisti.“
Jie tikėjo galį įgyvendinti savo planą.
26
„Bet kai pamatė sodą, sakė: Iš tiesų, mes esame paklydę!“
Pamatę sunaikintą sodą, jie suvokė savo klaidą.
27
„Ne, mes buvome atimti.“
Jie suvokia, kad Dievas atėmė jiems derlių kaip bausmę.
28
„Tada geriausias iš jų tarė: Argi aš jums nesakiau: Kodėl neturėtumėte šlovinti Dievo?“
Vienas iš jų primena, kad reikėjo pripažinti Dievo valią.
29
„Jie sakė: Šlovė mūsų Viešpačiui! Mes tikrai buvome neteisieji.“
Jie atgailauja, pripažindami savo nuodėmę.
30
„Tada jie vieni kitus kaltino.“
Kiekvienas kaltino kitą dėl neteisybės.
31
„Jie sakė: Vargas mums! Mes tikrai buvome pernelyg išdidūs.“
Jie prisipažįsta buvę arogantiški.
32
„Galbūt mūsų Viešpats duos mums geresnį nei tai. Mes kreipiamės į savo Viešpatį.“
Galiausiai jie atsigręžia į Dievą su viltimi.
33
„Tokia yra bausmė, bet Anapus bausmė yra dar didesnė, jei jie tik žinotų.“
Dievas perspėja, kad pasaulietinės nelaimės tik menkos, palyginus su pomirtinėmis.
34
„Iš tiesų, teisiesiems jų Viešpatyje yra palaimos sodai.“
Teisiesiems pažadėtas rojus.
35
„Argi Mes elgsimės su musulmonais kaip su nusidėjėliais?“
Dievas pabrėžia, kad teisieji ir nusidėjėliai nebus lygūs.
36
„Kas jums, kaip jūs sprendžiate?“
Kritikuojamas jų neteisingas mąstymas.
37
„Ar turite knygą, kurioje jūs mokotės,“
Dievas ironizuoja – ar jų nuomonė paremta kokiu autoritetu?
38
„Kad turite ten tai, ką pasirinksite?“
Ar jie rado teisę rinktis pagal savo norą?
39
„Ar turite įsipareigojimus pas Mus iki Teismo dienos, kad jums bus tai, ką nuspręsite?“
Dievas klausia, ar jie turi kokį pažadą, kad galėtų daryti ką nori.
40
„Paklausk juos: kuris iš jų to garantuotojas?“
Ar kas nors gali užtikrinti jiems tokią privilegiją?
41
„Ar jie turi partnerius? Tegu jie juos atneša, jei jie tiesą sako.“
Jei jie tiki stabais, tegu parodo, ar tie stabai ką nors gali.
42
„Tą dieną, kai bus atidengta blauzda ir jie bus pakviesti lenktis, jie negalės.“
Teismo dieną netikėliai bus pažeminti, nes nesilenkė Dievui šiame gyvenime.
43
„Jų akys bus nuleistos, juos apims pažeminimas, nes jie buvo kviečiami lenktis, kai jie buvo sveiki.“
Jie atmetė garbinimą tada, kai galėjo.
44
„Palik Mane su tais, kurie neigia šį pasakojimą. Mes juos pamažu vesime iš kur jie nesupranta.“
Dievas leis jiems gyventi, bet pamažu jie bus vedami į pražūtį.
45
„Aš jiems duodu laiko. Mano planas yra tvirtas.“
Dievo planas neišvengiamas, net jei atidėtas.
46
„Ar tu prašai jų atlygio, kad jie būtų užspausti skolomis?“
Dievas klausia, ar pranašas prašo atlygio – bet jis skelbia žinią nemokamai.
47
„Ar jie turi paslaptį, tad ją rašo?“
Ar jie remiasi kokia paslaptinga žinia, kurios niekas nežino?
48
„Būk kantrus savo Viešpaties sprendimui ir nebūk kaip žuvies šeimininkas, kai jis šaukėsi nusivylęs.“
Pranašas Mahometas raginamas būti kantrus, priešingai nei Jonas (Jūnus), kuris pasidavė skubotumui.
49
„Jei jo Viešpats nebūtų suteikęs jam malonės, jis būtų buvęs išmestas ant kranto, pasmerktas.“
Dievo malonė išgelbėjo Joną.
50
„Bet jo Viešpats pasirinko jį ir padarė jį vienu iš teisiesiems artimųjų.“
Jonas buvo priimtas atgal kaip Dievo išrinktasis.
51
„Iš tiesų, tie, kurie neigia, beveik pražudytų tave savo žvilgsniais, kai jie girdi priminimą, ir jie sako: Jis tikrai beprotis.“
Netikėliai bandė pranašą nužudyti žvilgsniu ir šmeižė jį.
52
„Bet tai tėra priminimas pasauliams.“
Koranas yra skirtas visiems žmonėms, kaip amžinas perspėjimas.