Žodis tawḥīd (arab. التوحيد) kilęs iš veiksmažodžio waḥḥada – „vienyti, pripažinti vienybę“. Religiniame kontekste tai reiškia Dievo vienybę – tikėjimą, kad yra tik vienas Dievas (Allāh), neturintis partnerių, sūnų, pagalbininkų ar konkuruojančių jėgų. Tawḥīd yra islamo esmė, kertinis tikėjimo akmuo, nuo kurio priklauso visa musulmono pasaulėžiūra.
Ši žinia atsispindi šahadoje – islamo tikėjimo išpažinime: „Lā ilāha illā Allāh“ – „Nėra kito dievo, tik Dievas“. Tai trumpiausias ir aiškiausias tawḥīdo apibrėžimas.
Korane tawḥīdo žinia kartojama daugybę kartų. Viena garsiausių eilučių – „Sūra al-Iḫlāṣ“:
„Sakyk: Jis – Dievas Vienas. Dievas Amžinas. Jis negimdo ir nėra gimęs. Ir nėra nieko, kas Jam prilygtų.“ (112:1–4).
Čia pabrėžiama absoliuti Dievo vienybė ir nepakartojamumas.
Kitos eilutės taip pat aiškiai nurodo:
„Tai jūsų Dievas – vienas Dievas. Nėra dievo, tik Jis, Maloningasis, Gailestingasis.“ (2:163)
„Ir Mes neatsiuntėme nė vieno pasiuntinio, tik su žinia: ‘Garbinkite Dievą ir venkite netikrų dievų.’“ (16:36)
Tawḥīdo žinia yra bendras visų pranašų mokymas. Nūḥ (Nojus), Ibrāhīm (Abraomas), Mūsā (Mozė), ʿĪsā (Jėzus) ir Mahometas – visi kvietė į tą pačią esmę: atmesti stabus ir garbinti vienintelį Dievą. Korane sakoma:
„Ir Mes siuntėme kiekvienai tautai pasiuntinį, kad jie sakytų: ‘Garbinkite Dievą ir venkite šėtono.’“ (16:36).
Islamo teologijoje tawḥīd skirstomas į kelias sritis:
- Tawḥīd al-Rubūbiyya – Dievo valdžios vienybė: Jis vienintelis kuria, palaiko ir valdo pasaulį.
- Tawḥīd al-Ulūhiyya – Dievo garbinimo vienybė: tik Jis vienintelis vertas maldos, pasitikėjimo, aukojimo ir atsidavimo.
- Tawḥīd al-Asmāʾ wa-Ṣifāt – Dievo vardų ir savybių vienybė: tikėti visais Jo vardais ir savybėmis, kuriuos Jis pats apie save apreiškė, nepriskiriant Jam žmogaus bruožų.
Tawḥīdo priešingybė yra širk – partnerių priskyrimas Dievui, laikoma sunkiausia nuodėme islame. Koranas perspėja:
„Dievas tikrai neatleis, jei Jam priskiriami partneriai, bet atleis, kam panorės, už visa kita. Kas priskiria Jam partnerių, tas tikrai toli nuklydo.“ (4:116)
Todėl tawḥīdo žinia yra pirmoji ir pagrindinė visų pranašų misija. Mahometo žodžiais, jis buvo pasiųstas „nutraukti grandines nuo žmonių kaklų“ – išlaisvinti juos iš stabmeldystės, prietarų ir klaidingų tikėjimų, kad jie tarnautų vien Dievui.
Ši žinia turi ir socialinę reikšmę. Tawḥīd pabrėžia, kad visi žmonės yra lygūs prieš Dievą, nes nėra tarpininkų ar privilegijuotųjų. Tai atmeta tiek politinę, tiek dvasinę tironiją, nes tik vienas Dievas turi aukščiausią valdžią.