Barzachas (arab. barzakh) islame reiškia užtvarą, ribą arba tarpinę būseną tarp šio pasaulio gyvenimo ir paskutinio prisikėlimo. Tai dvasinis tarpsnis, kuriame žmogus atsiduria po mirties ir išlieka iki Teismo dienos. Pats terminas vartojamas Korane, kur jis apibūdina ne tik geografinę, bet ir metafizinę ribą.
Pirmiausia barzachas minimas su pomirtiniu gyvenimu. Korane rašoma: „Kad aš galėčiau daryti gerus darbus toje, kurią palikau. Ne! Tai tik žodis, kurį jis sako. Už jų yra užtvara (barzakh) iki tos dienos, kai jie bus prikelti“ (23:100). Čia aprašomas mirusiojo apgailestavimas: jis nori grįžti į žemę ir pasitaisyti, bet užtvara tarp šio ir kito pasaulio to neleidžia. Ši užtvara yra neišvengiama – žmogus negali jos peržengti atgal.
Barzacho sąvoka Korane sutinkama ir kitame kontekste: „Jis paleido dvi jūras, kad jos susitiktų. Tarp jų yra užtvara (barzakh), kurios jos neperžengia“ (55:19–20). Čia žodis vartojamas pažodžiui, kaip riba tarp gėlo ir sūraus vandens. Ta pati metafora perkelta ir į pomirtinę teologiją – tai neperžengiama siena tarp gyvenimo ir mirties, tarp laikinumo ir amžinybės.
Islamo aiškintojai pabrėžia, kad barzachas nėra nei rojus, nei pragaras, o laukimo vieta. Čia siela patiria pirmuosius savo pasirinkimų vaisius. Teisieji jaučia ramybę, o nedorieji – kančią, kuri yra tarsi pragaro pirmavaizdis. Ibn Kathīr komentaruose prie 23:100 eilutės aiškina, kad barzachas yra „siena tarp mirusiojo ir sugrįžimo į šį pasaulį“.
Hadithuose barzachas siejamas su vadinamuoju „kapo išbandymu“. Pasakojama, kad mirus žmogui pas jį ateina angelai Munkar ir Nakir, kurie klausia: „Kas tavo Viešpats? Kas tavo pranašas? Kokia tavo religija?“ Teisieji atsako teisingai ir jiems kapas tampa „vienu iš rojaus sodų“, o netikintieji suklysta, ir kapas jiems tampa „viena iš pragaro duobių“. Tai rodo, kad barzachas yra pirmoji stotis pomirtiniame kelyje, kur jau pasireiškia žmogaus pasirinkimo pasekmės.
Musulmonų mąstytojai dažnai pabrėžia, kad barzachas yra ne vien laiko tarpas, bet ir būsena. Tai vieta tarp dviejų realybių – materiališkos ir dvasinės. Čia žmogaus siela jaučia savo likimą, bet dar laukia galutinio prisikėlimo ir teismo.
Kai kurie sufijų autoriai barzachą vadino ir „tiltu“ – tai riba tarp regimojo pasaulio (dunyā) ir nematomojo (ākhira). Ibn al-‘Arabī mistiniuose raštuose barzachas apibūdinamas kaip tarpinė erdvė, kurioje atsiskleidžia dvasinės vizijos. Taip ši sąvoka įgavo ir platesnę, ne tik pomirtinę, prasmę.
Barzacho idėja islame labai svarbi, nes ji primena, kad žmogus po mirties nėra visiškai „išnykęs“. Jo siela gyvuoja, laukia, patiria pirmuosius atpildo ženklus. Tikrasis teismas ir atskyrimas į rojų arba pragarą įvyks tik prisikėlimo dieną.