Tekstai

Abraomo religijos – tai trys didžiosios monoteistinės pasaulio tikybos: judaizmas, krikščionybė ir islamas. Visos jos kilusios iš vieno dvasinio šaltinio – pranašo Abraomo (hebrajiškai Avraham, arabiškai Ibrahim) tikėjimo į vienintelį Dievą. Šis vardas tapo simboliniu tiltu tarp tautų ir civilizacijų, kurios per tūkstantmečius skirtingai, bet iš esmės tęsė tą pačią mintį: Dievas yra vienas, kūrinija … [Skaityti toliau…]

Keturi elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis – yra vienas seniausių žmonijos bandymų paaiškinti pasaulio sandarą. Ši ketveriopa schema pasirodo beveik visose senosiose civilizacijose: nuo Indijos Vedų iki graikų filosofijos, nuo Egipto mitų iki Biblijos simbolikos, nuo kinų wu xing iki actekų mitologijos. Ji jungia fizinį ir dvasinį pasaulius, parodydama, kad gamtos reiškiniai turi … [Skaityti toliau…]

Gnostinėje kūrinijos sampratoje žmogaus atsiradimas nėra tiesiog Dievo kūrybos aktas, kaip pasakojama Pradžios knygoje. Tai sudėtingas, daugiapakopis procesas, kuriame dalyvauja įvairios dvasinės galios, archontai ir net paties kūrėjo klaidos. Jono apokrifas aprašo šią sceną kaip vieną iš kosminės dramos viršūnių – kai iš tamsos pasaulio gimsta materija, o iš dieviškos šviesos kibirkšties – žmogaus dvasia. … [Skaityti toliau…]

Skaičius „tūkstantis ir viena“ arabų kultūroje niekada nebuvo tiesiog aritmetinis dydis – tai simbolinė formulė, reiškianti be pabaigos trunkančią istoriją. Skaičius 1000 nuo senų laikų buvo laikomas tobulumo ir pilnatvės ženklu, o pridėtas vienetas – „viena naktis daugiau“ – reiškė, kad pasakojimas niekada nesibaigia. Tai buvo būdas perteikti pasakų beribį tęstinumą, žmogiškos išminties neišsemiamumą ir … [Skaityti toliau…]

„Analai“ (lot. Annales) – vienas garsiausių ir svarbiausių senovės Romos istorinių veikalų, parašytas Publius Cornelius Tacitus – iškiliausio I–II a. po Kr. Romos istoriko, politiko ir rašytojo. Šis kūrinys laikomas vienu didžiausių lotynų istoriografijos pasiekimų, apibendrinančių ankstyvąją Romos imperijos epochą ir moralinę visuomenės būklę po Respublikos žlugimo. Tacitas siekė ne tik perteikti įvykius, bet ir … [Skaityti toliau…]

Corpus Hermeticum – dar vadinamas Hermio raštai, Hermetiniai traktatai, Hermetiniai dialogai, Hermio Trismegisto knygos, lotyniškai Corpus Hermeticum, graikiškai Σῶμα Ἑρμητικόν (Sōma Hermētikon) – yra senovinių filosofinių tekstų rinkinys, priskiriamas legendiniam išminčiui Hermesui Trismegistui. Šie raštai buvo parašyti graikų kalba pirmųjų amžių po Kristaus laikotarpiu, greičiausiai Aleksandrijoje, kur susitiko graikų filosofija, Egipto religija ir žydų mistika. … [Skaityti toliau…]

Frazė „kaip danguje, taip ir žemėje“ (lot. sicut in caelo, et in terra) yra viena iš labiausiai atpažįstamų krikščioniškos maldos „Tėve mūsų“ eilučių, tačiau jos reikšmė ir atgarsiai siekia ne tik krikščionybę, bet ir kitas religines bei filosofines tradicijas. Ši frazė išreiškia gilų troškimą, kad dieviškoji tvarka, harmonija ir valia, esanti danguje, atsispindėtų ir žemėje. … [Skaityti toliau…]

Mozė (hebrajiškai Moshe, arabiškai Musa) yra viena iš centrinių figūrų trijose didžiosiose monoteistinėse religijose – judaizme, krikščionybėje ir islame. Jo gyvenimas ir darbai, aprašyti šventuosiuose tekstuose, padėjo formuoti šių tikėjimų pamatus. Nors Mozės istorijos pagrindas – išvadavimas iš Egipto vergijos, Dievo įstatymų gavimas ir izraelitų vedimas į Pažadėtąją žemę – yra bendras, kiekviena religija pabrėžia … [Skaityti toliau…]

Istorija apie lazdą, virstančią gyvate, yra reikšminga tiek Korane, tiek Biblijoje, kur ji siejama su pranašu Moze (Musa islamo tradicijoje) ir jo susidūrimu su Egipto faraonu. Šis stebuklas pabrėžia Dievo galią ir Mozės, kaip Jo pasiuntinio, autoritetą. Nors abu šventieji tekstai pasakoja panašią istoriją, detalės skiriasi, atspindėdamos skirtingas religines perspektyvas. Žemiau aptariama istorija, remiantis Korano … [Skaityti toliau…]

Senovės visuomenėse, ypač klajoklių gentyse ar žemės ūkio bendruomenėse, dukrų gimimas dažnai buvo laikomas nelaime. Tai vyko įvairiose kultūrose – nuo Arabijos pusiasalio iki Indijos, Kinijos, Graikijos ar Romos. Pagrindinės priežastys kilo iš ekonomikos, socialinių normų ir išgyvenimo poreikių. Pavyzdžiui, daugelyje genčių sūnūs buvo vertinami kaip darbo jėga – jie galėjo kariauti, ganyti gyvulius ar … [Skaityti toliau…]

Religijos kalba apie dalykus, kurie peržengia žmogaus supratimo ribas – tai, kas slypi anapus kasdienybės. Šios paslaptys apima Dievo prigimtį, pasaulio sukūrimą ar pomirtinį gyvenimą. Jos skatina mąstyti, bet ne visada pateikia aiškius atsakymus. Pažvelkime, kaip šios paslaptys atsiskleidžia krikščionybėje, islame, judaizme, hinduizme ir budizme, remdamiesi jų tekstais ir citatomis. Krikščionybėje Krikščionybėje Dievo paslaptys siejamos … [Skaityti toliau…]

eligijos nuo seniausių laikų įspėjo apie žmogaus polinkį į svaigalus ir lošimus. Šios praktikos dažnai siejamos su priklausomybe, moralės nuosmukiu, socialinėmis problemomis ir dvasiniu nuosmukiu. Islamas, krikščionybė ir kitos tradicijos vieningai pripažįsta, kad alkoholis bei azartiniai žaidimai gali atitraukti žmogų nuo tikrojo gyvenimo tikslo. IslamasKoranas itin aiškiai pasisako prieš alkoholį ir lošimus. 5 suros „Al-Ma’ida“ … [Skaityti toliau…]