Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
Epistola ad Philippenses – taip lotyniškai vadinamas Polikarpo laiškas filipiečiams, vienas gražiausių ir nuoširdžiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų, parašytas apie 110–135 metus po Kristaus. Jo autorius – šv. Polikarpas, Smirnos vyskupas, laikomas apaštalo Jono mokiniu ir vienu iš vadinamųjų apaštalinių tėvų. Tai vienintelis autentiškas jo paties raštas, išlikęs iki mūsų dienų. Laiškas skirtas Filipų bendruomenei, kuri … [Skaityti toliau…]
Barnabo laiškas (Epistula Barnabae) – vienas seniausių krikščioniškų tekstų, parašytas greičiausiai I amžiaus pabaigoje arba II amžiaus pradžioje, laikotarpiu, kai krikščionybė dar tik formavo savo tapatybę ir santykį su judaizmu. Tai anoniminis kūrinys, nors tradiciškai jis priskiriamas Barnabui, apaštalo Pauliaus bendrakeleiviui. Vis dėlto mokslininkai sutaria, kad tikrasis autorius buvo kitas, nežinomas krikščionis, greičiausiai gyvenęs Aleksandrijoje. … [Skaityti toliau…]
Horacijaus „Laiškai“ – tai vienas brandžiausių romėnų poeto Quintus Horatius Flaccus kūrinių, sukurtas paskutiniais jo gyvenimo metais, maždaug tarp 20 ir 10 metų prieš Kristų. Originalus pavadinimas – Epistulae, o lietuviškai jie vadinami tiesiog „Laiškais“. Tai nėra asmeniniai laiškai, nors parašyti epistolės forma – veikiau filosofiniai ir literatūriniai pamąstymai, kuriuose Horacijus kalba apie žmogaus gyvenimo … [Skaityti toliau…]
Ignaco laiškai – tai vieni iš pačių ankstyviausių krikščioniškų tekstų po Naujojo Testamento, parašyti II amžiaus pradžioje Antiochijos vyskupo Ignaco Antiochiečio, dar vadinamo Ignacijumi Teoforu, t. y. „Dievą nešančiuoju“. Jis gyveno apie 35–107 metus po Kristaus ir laikomas vienu iš vadinamųjų apaštalinių tėvų – tų, kurie dar pažinojo arba girdėjo tiesioginius apaštalų mokinius. Jo laiškai … [Skaityti toliau…]
Klemento laiškai – tai vieni seniausių krikščioniškosios literatūros tekstų, parašyti tuo metu, kai Bažnyčia dar neturėjo galutinai susiformavusio kanono ir jos bendruomenės tvarkėsi be tvirto teologinio aparato. Juos parašė šv. Klementas Romietis, ketvirtasis Romos vyskupas po šv. Petro, Lino ir Anakleto. Apie jo gyvenimą žinoma nedaug: gimė I amžiuje, tikėtina, Romoje ar Graikijoje, o mirė … [Skaityti toliau…]
„Enchiridion ad Laurentium de fide, spe et caritate“ („Trumpas vadovas Laurencijui apie tikėjimą, viltį ir meilę“) – tai Šventojo Augustino teologinis veikalas, parašytas apie 421 metus, vienas glaustiausių ir aiškiausių jo tikėjimo santraukų. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio enchiridion, reiškiančio „vadovą“ arba „knygelę, kurią galima laikyti rankoje“. Kūrinys skirtas Augustino bičiuliui Laurencijui, kuris … [Skaityti toliau…]
Eda (Edda) – tai senovės islandų literatūros rinkinys, saugantis visą Skandinavijos mitologijos branduolį. Nors terminas kildinamas iš vietovės pavadinimo Oddi (Odžio knyga), jis taip pat siejamas su žodžiu edda (prosenelė) bei óðr (poezija). Tai nėra vienas kūrinys, o du fundamentalūs šaltiniai: Poetinė Eda (Eddukvæði) ir Prozinė Eda (Snorra Edda). Abu jie užrašyti senąja islandų kalba … [Skaityti toliau…]
Dīgha Nikāya (pali kalba – „Ilgųjų pamokymų rinkinys“) yra vienas iš svarbiausių budizmo šventraščio dalių, priklausantis Suttapitakai – „Pamokymų krepšiui“ iš Trijų krepšių kanono (Tipiṭakos). Ši knyga laikoma vienu iš seniausių ir visapusiškiausių šaltinių, perteikiančių tiek Budos Gautamos mokymus, tiek ankstyvosios sanghos – vienuolių bendruomenės – gyvenimo ir mąstymo atmosferą. Rinkinys sudarytas iš 34 suttų … [Skaityti toliau…]
Didachė (gr. Διδαχή, reiškia „mokymas“) – vienas seniausių krikščioniškų raštų, parašytas tikėtina I a. pabaigoje arba II a. pradžioje, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo rašomi paskutiniai Naujojo Testamento tekstai. Pilnas originalus pavadinimas graikų kalba – Διδαχὴ τῶν δώδεκα ἀποστόλων, lietuviškai „Dvylikos apaštalų mokymas“, o lotyniškai – Doctrina duodecim Apostolorum. Angliškai jis dažniausiai vadinamas The … [Skaityti toliau…]
Danieliaus knyga – viena paslaptingiausių ir įtaigiausių Senojo Testamento knygų, jungiančių istorinius pasakojimus, pranašystes ir apokaliptinius regėjimus. Ji pasakoja apie pranašą Danielių – išmintingą jaunuolį, išvežtą į Babilono tremtį VI a. pr. Kr., kuris išlieka ištikimas Dievui nepaisant svetimos valdžios spaudimo ir pagundų. Ši knyga įkvėpta minties, kad Dievas, nors ir leidžia išmėginimus, galiausiai valdo … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios rašytojų rinkinys (Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum) – tai vienas svarbiausių mokslinių leidinių, skirtų seniausiai Vakarų krikščionybės literatūrai. Ši serija pradėta leisti 1864 metais Vienos universitete ir iki šiol tęsiama kaip tarptautinis akademinis projektas, siekiantis išsaugoti, patikslinti ir publikuoti visus svarbiausius lotynų kalba rašiusius Bažnyčios autorius. Pavadinimas pažodžiui reiškia „Lotynų Bažnyčios rašytojų korpusas“. Žodis … [Skaityti toliau…]
„Clavis Patrum Graecorum“ – tai vienas svarbiausių šaltinių krikščioniškosios raštijos tyrimams. Pats pavadinimas lotyniškai reiškia „Graikų Tėvų raktas“, ir jis tiksliai apibūdina kūrinio paskirtį: tai nėra vieno autoriaus knyga, o monumentalus bibliografinis katalogas, sudarytas tam, kad būtų galima atsekti visus žinomus graikų kalba rašiusius Bažnyčios Tėvus, jų kūrinius, fragmentus, vertimus ir rankraštines tradicijas. Šis veikalas … [Skaityti toliau…]