Tekstai

„Konfucijaus analektai“ – dar vadinami „Analektai“, „Pasikalbėjimai“, „Išminties rinkinys“, lotyniškai Analecta Confucii, kiniškai Lúnyǔ (論語) – tai vienas svarbiausių kinų filosofinės minties paminklų, perteikiantis Konfucijaus (孔子, 551–479 pr. Kr.) mokymus ir pokalbius su mokiniais. Kūrinys nėra parašytas paties Konfucijaus – jį sudarė ir užrašė jo mokiniai bei vėlesni sekėjai, tikėtina, praėjus keliems dešimtmečiams po jo … [Skaityti toliau…]

Chāndogya Upanišada – vienas iš seniausių ir reikšmingiausių indų filosofinių tekstų, priklausantis Sama Vedai, vienai iš keturių pagrindinių Vedų. Tai aštuntojo–šeštojo amžiaus prieš mūsų erą kūrinys, sudarytas sanskrito kalba ir laikomas kertiniu Vedantos – aukščiausio indų dvasinio pažinimo – šaltiniu. Pavadinimas kilęs iš žodžio chandas, reiškiančio „giedojimą“ arba „melodiją“. Iš to matyti, kad šis tekstas … [Skaityti toliau…]

Bažnytinė biurokratija – tai plati administracinė sistema, apimanti visą Bažnyčios veiklą: nuo parapijų valdymo iki kanonų teisės, nuo Vatikano kongregacijų iki vietinių vyskupijų raštvedybos. Daugeliui tikinčiųjų tai atrodo kaip perteklinis ir sudėtingas mechanizmas, kuris labiau primena valstybės aparatą nei dvasinę bendruomenę. Iš šalies gali susidaryti įspūdis, kad Bažnyčia užsiima popierizmu, o ne tikėjimo stiprinimu. Tačiau … [Skaityti toliau…]

Bažnyčios pasaulyje egzistuoja dvi tikrovės – matoma, kurią galima aprašyti dokumentais, kanonais ir potvarkiais, ir ta, kurios niekas nerašo, bet visi jaučia. Ši antroji yra tylos, santūros, pagarbumo ir paslapties erdvė. Joje gyvena nerašytos taisyklės, kurias kunigai, vienuoliai ir ilgamečiai parapijiečiai perima ne iš knygų, o iš laikysenos. Tai tarsi tylus vidinis kodeksas, kurio niekas … [Skaityti toliau…]

Dar viduramžiais, kai tekstai buvo rašomi ranka, o kiekviena raidė turėjo sakralinę reikšmę, raštininkai pradėjo vartoti specialius ženklus, padedančius skaitytojui orientuotis tekste, sustoti maldai ar apmąstymui. Šie ženklai nebuvo tik techniniai – jie simbolizavo teksto struktūrą ir dvasinį ritmą. Dalis jų išliko iki šių dienų – tiek teisiniuose dokumentuose, tiek Biblijos ar liturginiuose leidiniuose. § … [Skaityti toliau…]

Catechismus Catholicae Ecclesiae – tai vienas svarbiausių dokumentų visoje šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčios istorijoje. Tai oficialus visuotinis Katalikų Bažnyčios katekizmas, patvirtintas popiežiaus Jono Pauliaus II 1992 m. ir tapęs visos katalikiškos teologijos bei moralės nuorodų šaltiniu. Jame sistemingai apibendrinta visa Bažnyčios mokymo tradicija – nuo ankstyvųjų Tėvų iki II Vatikano susirinkimo, sujungiant tikėjimą, liturgiją, moralę ir … [Skaityti toliau…]

Kasianas, lotyniškai Ioannes Cassianus, buvo krikščionių vienuolis, teologas ir asketas, gyvenęs IV–V amžiuje, apie 360–435 metus. Jis laikomas vienu svarbiausių krikščioniškos dvasinės tradicijos formuotojų Vakaruose, nes sujungė Rytų dykumų tėvų patirtį su Romos ir Galijos vienuolinio gyvenimo principais. Jo garsiausias kūrinys – „Collationes Patrum“, lietuviškai vadinamas „Dykumos tėvų pokalbiai“. Tai dvidešimt keturių dvasinių pokalbių rinkinys, … [Skaityti toliau…]

Dykumos tėvų posakiai (pamokymai) (lot. Apophthegmata Patrum, gr. Ἀποφθέγματα Πατέρων) – vienas seniausių ir įtakingiausių krikščioniškosios dvasinės literatūros kūrinių. Tai rinkinys trumpų pasakojimų, posakių ir dialogų, kuriuose perteikiama Egipto, Palestinos ir Sirijos vienuolių – vadinamųjų dykumos tėvų ir motinų (Abba ir Amma) – išmintis. Šie žmonės IV–V amžiuje traukė į dykumą ieškodami visiško atsidavimo Dievui, … [Skaityti toliau…]

Knyga „Nė vienas žmogus nėra sala“ (No Man Is an Island) – vienas brandžiausių Tomo Mertono (Thomas Merton, 1915–1968) dvasinių veikalų, išleistas 1955 m. Tai esė rinkinys, parašytas jau po jo garsiojo autobiografinio kūrinio „Kalno septynaukštis“, ir žymintis laikotarpį, kai Mertonas, tapęs trapistų vienuoliu Kentukyje, pradėjo kalbėti ne apie atsivertimą, o apie brandų, sąmoningą tikėjimo … [Skaityti toliau…]

Islamas ir judaizmas yra dvi artimiausiai susijusios monoteistinės religijos pasaulyje – abi kyla iš Abraomo tikėjimo, abi garbina tą patį Dievą, abi remiasi šventaisiais raštais ir įstatymais, abi turi ritualų, kurie primena vienas kitą. Tačiau kartu jų istorijoje įsivyravo įtampa, kylanti ne iš tikėjimo esmės, o iš istorinių ir politinių aplinkybių. Abi religijos pripažįsta Abraomą … [Skaityti toliau…]

Mintis, kad žmogus be gyvybės ar sąmonės tėra tuščias pavidalas, dažnai aptinkama įvairiose religijose. Ji kyla iš klausimo, kas suteikia gyvybę ir prasmę – ar tai dieviška jėga, siela, ar koks nors vidinis principas. Korane ši tema ryški sura Al-Insan (Žmogus), bet panašių minčių randama ir Biblijoje, hinduizme, budizme bei zoroastrizme. Korano požiūris: Sura Al-Insan … [Skaityti toliau…]

Legenda apie jaunus tikinčiuosius, pasislėpusius oloje, kad išvengtų persekiojimo už savo tikėjimą, yra viena iš tų istorijų, kurios peržengia religijų ribas. Geriausiai žinoma islame kaip Ashab al-Kahf (Olos gyventojai) ir krikščionybėje kaip Septyni Efezo miegantys, ji pasakoja apie grupę jaunuolių, kurie, bėgdami nuo religinio persekiojimo, rado prieglobstį oloje ir buvo stebuklingai apsaugoti Dievo. Nors detalės … [Skaityti toliau…]