Abraomo religijos – tai trys didžiosios monoteistinės pasaulio tikybos: judaizmas, krikščionybė ir islamas. Visos jos kilusios iš vieno dvasinio šaltinio – pranašo Abraomo (hebrajiškai Avraham, arabiškai Ibrahim) tikėjimo į vienintelį Dievą. Šis vardas tapo simboliniu tiltu tarp tautų ir civilizacijų, kurios per tūkstantmečius skirtingai, bet iš esmės tęsė tą pačią mintį: Dievas yra vienas, kūrinija turi tikslą, o žmogaus gyvenimas yra kelias atgal į Jo artumą.
Nors judaizmas, krikščionybė ir islamas kyla iš to paties dvasinio šaltinio – Abraomo tikėjimo, jos išsiskyrė dėl skirtingų istorinių kelių, pranašystės linijų ir žmogaus bandymų suprasti Dievą. Abraomas turėjo du sūnus – Izmaelį ir Izaoką. Izaoko palikuonys tapo Izraelio tauta, iš kurios kilo Mozė, Dovydas ir galiausiai Jėzus, o Izmaelio linija tęsėsi per arabų gentis, iš kurių vėliau kilo pranašas Muhammadas. Judaizmas išlaikė Abraomo sandorą su Dievu per Tora ir tautos šventumą. Krikščionybė iškėlė idėją, kad Abraomo pažadai išsipildo per Kristų – ne tautai, o visai žmonijai. Islamas sugrįžo prie pirminio Abraomo tikėjimo be tarpininkų, pabrėždamas vienintelio Dievo vienovę ir pasidavimą Jo valiai. Iš esmės tai trys atsakymai į tą pačią dvasinę paslaptį – kas yra Dievas ir kaip žmogus turi su Juo gyventi. Kiekviena religija mato Abraomą savo dvasinėje šviesoje, bet jų šaknys tos pačios: vienas Dievas, tikėjimas, atgaila ir gailestingumas. Skirtumai atsirado ne iš Dievo valios prieštaravimų, o iš žmonių istorinių, kultūrinių ir teologinių interpretacijų – iš to, kaip skirtingos tautos priėmė ir išgyveno tą pačią dievišką žinią.
Abraomas gyveno maždaug XIX–XVIII a. prieš mūsų erą, Mesopotamijos regione – ten, kur šiandien yra Irakas. Pagal Senojo Testamento pasakojimą jis paliko savo tėvynę, kad paklustų Dievo kvietimui: „Išeik iš savo krašto ir iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu.“ (Pradžios knyga 12:1) Šis išėjimas simbolizuoja ne tik kelionę iš vietos į vietą, bet dvasinį posūkį – atsitraukimą nuo daugiadievystės ir žmogaus sukurto pasaulio link Dievo valios. Abraomas tapo pirmuoju žmogumi, kuris visiškai pasitikėjo Dievu, net kai tai reikalavo aukos – kaip tada, kai jis buvo išbandytas paaukoti savo sūnų. Dėl to visose trijose religijose jis laikomas tikėjimo tėvu.
Judaizme Abraomas yra sandoros pradininkas – žmogus, su kuriuo Dievas sudarė pažadą, kad iš jo kils išrinktoji tauta. Mozė ir vėlesni pranašai tęsė tą pačią sandorą, kur pagrindinis įstatymas – laikytis Dievo nurodymų ir gyventi teisingai. Judaizmas pabrėžia tautos šventumą, teisę ir pareigą būti šviesa kitoms tautoms, bet kartu saugo savo tapatybę per istorinę atmintį ir Torą. Abraomo pavyzdys čia tampa modeliu, kaip žmogus gali gyventi tikėjimu, net kai pasaulis ne visada jį supranta.
Krikščionybėje Abraomas laikomas tikėjimo simboliu, kuris peržengia įstatymo ribas. Apaštalas Paulius rašo: „Abraomas patikėjo Dievui, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.“ (Rom 4:3) Šis teiginys tapo pamatiniu krikščioniškos teologijos akmeniu – tikėjimas, o ne tik išoriniai darbai, suartina žmogų su Dievu. Abraomo pasirengimas paaukoti savo sūnų čia įgauna gilesnę prasmę – jis laikomas išankstiniu Kristaus aukos ženklu. Krikščionybėje Abraomo kelias virsta dvasiniu kvietimu į meilę ir pasitikėjimą Dievu, kuris atperka žmoniją.
Islame Abraomas (Ibrahim) užima itin garbingą vietą. Jis vadinamas hanif – žmogumi, kuris atsisakė stabmeldystės ir ieškojo vienintelio tikrojo Dievo dar prieš pranašo Muhammedo laikus. Korane pasakojama, kaip jis sugriovė savo genties stabus, parodydamas, kad akmuo ir medis negali būti garbinimo objektai. Dievas išbandė Abraomą, ir jis ištvėrė visus išbandymus – todėl Dievas padarė jį „tauta viename žmoguje“. Musulmonai tiki, kad Abraomas kartu su savo sūnumi Izmaeliu pastatė Kaabą Mekoje, o kasmetinė hadžo piligrimystė simboliškai tęsia jo veiksmus. Eid al-Adha – Aukojimo šventė – tiesiogiai susijusi su Abraomo pasiryžimu paaukoti savo sūnų, kurį Dievas sustabdė paskutinę akimirką.
Kodėl šios trys religijos vadinamos Abraominėmis? Nes visos jos siekia tą pačią šaknį – tikėjimą į vienintelį Kūrėją, žmogaus atsakomybę prieš Jį ir viltį dėl dieviško gailestingumo. Abraomas nėra vien istorinė figūra – jis yra dvasinės struktūros centras. Jo vardas reiškia „tautų tėvas“, todėl jis tapo dvasiniu tėvu visiems, kurie tiki Dievu ne dėl naudos ar tradicijos, o iš vidinės ištikimybės.
Tarp šių trijų tikybų egzistuoja tiek bendrumų, tiek skirtumų. Visi trys tikėjimai remiasi apreiškimu, pranašystės tradicija, maldos ir išmaldos reikšme. Visi tiki teismo diena ir Dievo gailestingumu. Tačiau judaizmas pabrėžia įstatymą ir tautinę tapatybę, krikščionybė – malonę ir Kristaus auką, o islamas – tiesioginį paklusnumą Dievo valiai (islam pažodžiui reiškia „atsidavimas“). Vis dėlto juos jungia viena šviesa – tikėjimas, kad žmogaus gyvenimo esmė yra ištikimybė Dievui, kuris yra tas pats visoms tautoms.
Abraomo religijos yra ir bendroje kultūrinėje, ir istorinėje ašyje: iš jų išaugo didžioji dalis Vakarų ir Artimųjų Rytų moralinių, teologinių bei teisinių tradicijų. Šių religijų bendras paveldas yra šventų tekstų pagarba, sąžinės samprata, gailestingumo ir teisingumo idėja. Jos formavo civilizacijų etiką, literatūrą, dailę, architektūrą, net teisės sistemas.
Abraomas – tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tarp senųjų tradicijų ir šiuolaikinės sąžinės. Jo istorija moko, kad tikras tikėjimas neatsiejamas nuo pasitikėjimo, net kai pasaulis atrodo priešiškas ar tylus. Abraomo religijos vadinamos jo vardu todėl, kad jos paveldi ne tik jo vardą, bet ir jo drąsą – tikėti vienu Dievu, kai aplinkui visi tiki daugeliu. Tai drąsa, kuri jungia žmoniją iki šiol.