Legenda apie jaunus tikinčiuosius, pasislėpusius oloje, kad išvengtų persekiojimo už savo tikėjimą, yra viena iš tų istorijų, kurios peržengia religijų ribas. Geriausiai žinoma islame kaip Ashab al-Kahf (Olos gyventojai) ir krikščionybėje kaip Septyni Efezo miegantys, ji pasakoja apie grupę jaunuolių, kurie, bėgdami nuo religinio persekiojimo, rado prieglobstį oloje ir buvo stebuklingai apsaugoti Dievo. Nors detalės skiriasi, istorija atspindi bendrą temą – tikėjimo išbandymą ir dievišką apsaugą.
Korano versija: Ashab al-Kahf
Korane istorija apie olos gyventojus pateikiama sura Al-Kahf (18:9-26). Pasakojama apie jaunus vyrus, gyvenusius mieste, kuriame valdovas reikalavo garbinti pagoniškus dievus. Jie, tvirtai tikėdami vienu Dievu – Alachu, atsisakė paklusti ir, bijodami persekiojimo, pasislėpė oloje kartu su savo šunimi, kuris saugojo įėjimą. Allahas juos užmigdė giliu miegu, apsaugodamas nuo pavojų: jų ausys buvo „uždengtos“, kad negirdėtų išorinių garsų, o kūnai išvengė saulės spindulių, kad nesugestų.
Jie miegojo 300 saulės metų (arba 309 mėnulio metus, kaip nurodyta Korane). Pabudę jie manė, kad praėjo tik diena ar jos dalis. Vienas jaunuolis nuėjo į miestą maisto, bet jo senovinė moneta sukėlė nuostabą – miestas jau buvo tapęs tikinčiuoju Alachu. Žmonės atpažino juos kaip Dievo stebuklą, patvirtinantį Jo galią ir prisikėlimą. Jaunuoliai netrukus mirė natūraliai, o jų ola tapo šventa vieta, kur buvo statoma mečetė ar koplyčia.
Korane istorija pabrėžia Dievo apsaugą tikintiesiems, Jo gebėjimą valdyti laiką ir likimus bei prisikėlimo tikrovę. Ji dažnai skaitoma penktadieniais kaip apsauga nuo pagundų ir priminimas apie ištikimybę.
Krikščioniška versija: Septyni Efezo miegantys
Krikščionių tradicijoje istorija žinoma kaip Septyni Efezo miegantys, siejama su III a. Romos imperija, valdant imperatoriui Decijui (249–251 m.), kai krikščionys buvo persekiojami už atsisakymą aukoti pagoniškiems dievams. Septyni jauni vyrai iš Efezo (dabartinė Turkija) atmetė šį reikalavimą ir pabėgo į olą kalnuose. Decijaus kareiviai užmūrijo olos įėjimą, ketindami juos numarinti, bet Dievas stebuklingai užmigdė jaunuolius.
Jie pabudo po maždaug 180–200 metų, valdant imperatoriui Teodosijui II (408–450 m.), kai krikščionybė jau buvo oficiali Romos imperijos religija. Vienas jaunuolis, nusiųstas į miestą maisto, sumokėjo sena moneta, kuri sukėlė vietinių nuostabą. Supratę, kad tai Dievo stebuklas, žmonės pripažino jaunuolius kaip prisikėlimo įrodymą. Po savo istorijos papasakojimo jaunuoliai mirė, o jų ola tapo piligrimystės vieta, vėliau papuošta bažnyčia.
Ši legenda pirmą kartą užrašyta V a. sirų krikščionių tekstuose, pvz., Jacobo iš Serugh rašuose, ir VI a. paplito Europoje per Grigaliaus iš Tours darbus. Kai kuriose krikščionių bažnyčiose, ypač stačiatikių, ji minima liepos 27 d. kaip šventė, simbolizuojanti Dievo apsaugą ir prisikėlimo viltį.
Kiti šaltiniai ir galimi atitikmenys
Nors Korano ir krikščionių versijos yra pagrindinės, panašių motyvų randama ir kitose tradicijose. Pavyzdžiui, žydų tradicijoje, Tanache, tiesioginių analogų nėra, bet istorijos apie Dievo apsaugą persekiojamiems tikintiesiems, pvz., Danieliaus liūtų duobėje (Dan 6:16-23), turi panašų moralą – Dievas gelbsti tuos, kurie išlieka ištikimi. Kai kurie mokslininkai spėja, kad olos istorija galėjo būti įkvėpta senesnių Artimųjų Rytų mitų apie miegą ar laiko sustabdymą, tačiau konkrečių įrodymų trūksta.
Zoroastrizmo tekstuose, tokiuose kaip Avesta, tiesioginės šios istorijos versijos nėra, tačiau zoroastrizmas, turėjęs įtakos Abraomo religijoms, kalba apie dievišką apsaugą tiems, kurie seka Ahura Mazdos keliu, ir bausmes tiems, kurie renkasi melą (druj). Panašiai hinduizmo ar budizmo tekstuose nėra tikslios olos istorijos, bet idėja apie karmą ar dievišką teisingumą, gelbstintį ištikimuosius, yra universali.
Olos istorija greičiausiai kilo iš realių persekiojimų Romos imperijoje, ypač II–III a., kai krikščionys ir kiti monoteistai buvo baudžiami už atsisakymą garbinti imperatoriaus ar pagoniškų dievų. Efezas, svarbus Romos miestas, buvo daugiakultūris centras, kur galėjo plisti įvairios religinės idėjos. Kai kurie tyrėjai mano, kad Korano versija galėjo būti paveikta krikščioniškų ar žydiškų pasakojimų, kurie jau buvo paplitę Arabijoje iki islamo atsiradimo VII a. Archeologiniai radiniai, tokie kaip olos netoli Efezo ar Amano (Jordanija), siejamos su šia legenda, tačiau jų autentiškumas diskutuotinas.
Tiek Korano, tiek krikščionių versijos pabrėžia keletą bendrų temų:
- Tikėjimo išbandymas: Jaunuoliai atsisako kompromiso su pagonišku pasauliu, pasirinkdami Dievo kelią, nepaisydami grėsmės gyvybei.
- Dieviška apsauga: Dievas stebuklingai saugo juos, sustabdydamas laiką ir išgelbėdamas nuo persekiojimo.
- Prisikėlimo simbolika: Ilgas miegas simbolizuoja mirtį ir prisikėlimą, stiprindamas tikėjimą pomirtiniu gyvenimu.
- Šventumo įamžinimas: Ola tampa šventa vieta, liudijančia Dievo galią.
Skirtumai labiau susiję su detalėmis:
- Korane nenurodomas tikslus jaunuolių skaičius (spėjama nuo trijų iki septynių), o krikščionių tradicijoje fiksuojami septyni. Šuo Korane yra svarbus simbolis, bet krikščionių versijoje jis retai minimas.
- Koranas akcentuoja Alacho visagalybę ir pamoką apie tikėjimą, o krikščionių legenda labiau pabrėžia prisikėlimo doktriną, kuri buvo svarbi ankstyvosios Bažnyčios ginčuose.
- Korano istorija neturi konkretaus istorinio konteksto, o krikščionių versija siejama su Decijaus persekiojimais ir Teodosijaus era.