Viljamas Peilis (William Paley) savo veikale „Gamtinė teologija“ (Natural Theology, 1802) pateikė vieną iš garsiausių religijos filosofijos vaizdinių – „Laikrodininko“ analogiją. Ši istorija tapo kertiniu teleologinio argumento pavyzdžiu, aiškinančiu, kad pasaulio sudėtingumas ir tvarka liudija apie Protingą Kūrėją.
Peilis pasakoja: žmogus eidamas per viržynę gali rasti akmenį ir manyti, jog jis ten gulėjo amžinai. Tačiau jei randa laikrodį, matydamas jo sudėtingą mechanizmą, krumpliaračius ir tikslumą, jis privalo daryti išvadą, kad egzistuoja laikrodininkas, kuris jį sukūrė.
Ši analogija pabrėžia, kad pasaulis yra panašus į laikrodį – sudėtingas, harmoningas, tiksliai veikiantis. Todėl, anot Peilio, privalo egzistuoti Kūrėjas, kuris jį suprojektavo. Nors tai nėra naratyvinė alegorija, o filosofinė analogija, ji tapo vienu iš labiausiai įsimintinų vaizdinių religijos filosofijoje ir iki šiol naudojama diskusijose apie tikėjimą bei mokslą.
Laikrodininko analogija
Buvo kartą žmogus, kuris ėjo per plačią, tuščią viržyną. Viržynas – tai žodis, kuriuo vadinama didelė atvira vietovė, apaugusi viržiais (mažais visžaliais krūmais su purpurinėmis gėlėmis). Vėjas švilpė, saulė kaitino, aplinkui – tik akmenys ir žolė.
Staiga jo koja užkliuvo už kažko. Pasilenkė – paprastas pilkas akmuo. „Šitas galėjo gulėti čia nuo pasaulio pradžios,“ – pagalvojo. „Niekam nekyla klausimas, iš kur jis atsirado. Gal vėjas atpūtė, gal ledynas atnešė, gal tiesiog taip jau yra.“
Ėjo toliau.
Po kelių žingsnių pamatė kažką blizgant žolėje. Pasilenkė vėl – tai buvo kišeninis laikrodis. Auksinis dangtelis, stiklas sveikas, rodyklės sustojusios ties dvylika.
Jis pakėlė laikrodį, atsargiai atsuko dangtelį ir apstulbo: viduje – dešimtys mažyčių krumpliaračių, spyruoklės, svirtelių, ratukų. Viskas taip tiksliai sudėta, kad net menkiausias judesys perduodamas kitam, ir rodyklės eina lygiai, sekundė po sekundės, diena po dienos.
Žmogus apsidairė po tuščią viržyną. Niekur nė gyvos dvasios.
„Šitas daiktas negalėjo atsirasti pats,“ – tarė sau. „Jei sakyčiau, kad krumpliaračiai susidėliojo patys, kad spyruoklė pati įsitempė, kad visi ratukai atsitiktinai atsidūrė savo vietose – būčiau kvailys. Čia aiškiai matyti sumanymas. Čia dirbo protas. Čia buvo rankos, kurios žinojo, ką daro.
Vadinasi, turi būti laikrodininkas.“
Jis įsikišo laikrodį į kišenę ir ėjo toliau, bet jau kitaip žiūrėjo į pasaulį aplinkui.
Paukščio sparnas – ne mažiau sudėtingas už laikrodį. Akies vyzdys – tikslesnis už bet kokį mechanizmą. Širdis plaka sekundė po sekundės, septyniasdešimt metų be sustojimo. Saulė kyla ir leidžiasi lygiai kaip laikrodžio rodyklės. Visa visata – tarsi milžiniškas laikrodis, kurio niekas niekada nematė, bet kurio darbą matome kiekvieną akimirką.
„Jei mažam laikrodžiui reikalingas laikrodininkas,“ – galvojo žmogus, – „tai didžiajam Pasaulio Laikrodžiui juo labiau reikalingas Laikrodininkas.“
Ir nuo to laiko, kai tik kas nors sakydavo „pasaulis atsirado pats“, jis išsitraukdavo iš kišenės tą seną viržynės laikrodį, atsukdavo dangtelį ir tyliai klausdavo:
„O šitas – atsirado pats?“
Dauguma nuleisdavo akis.
Taip Viljamas Peilis 1802 metais užrašė paprastą viržynės pasivaikščiojimą, kuris tapo vienu garsiausiu argumentu už Dievo būtį visoje filosofijos istorijoje.
Šiandien teologai šią analogiją vertina kaip kvietimą stebėtis. Tai nėra vien sausas įrodymas, o veikiau būdas pažvelgti į gamtą kaip į gyvą Dievo kūrybos knygą. Kai kurie mąstytojai pastebi, kad laikrodininko įvaizdis primena biblinį Dievą, kuris yra tvarkos, o ne chaoso šaltinis. Nors vėliau Čarlzas Darvinas pateikė kitokį požiūrį į gyvybės vystymąsi, Peilio mintys išliko svarbios. Jos skatina žmones ieškoti prasmės už matomų daiktų ribų. Galiausiai, ši analogija primena, kad kiekviena smulkmena pasaulyje turi savo vietą ir tikslą, tarsi būtų kruopščiai suplanuota didžiojo meistro rankomis. Tai suteikia tikintiesiems ramybės jausmą, jog visata nėra atsitiktinis įvykis.