Tekstai

Kai šiandien kompiuterio ekrane spustelime raidę „I“, tekstas grakščiai pasvyra į dešinę. Daugumai tai tiesiog būdas pabrėžti svarbią mintį, tačiau šis stilius, vadinamas italic, turi gilias šaknis, siekiančias Renesanso laikų Italiją. Pats terminas italic tiesiogiai kildinamas iš lotyniško žodžio italicus, reiškiančio „itališkas“. Tai nebuvo atsitiktinis pavadinimas – jį sugalvojo kiti Europos spaustuvininkai, norėdami įvardyti naują, … [Skaityti toliau…]

1398 m. Paryžiaus universiteto Teologijos fakultetas, paprastai vadinamas Sorbona, paskelbė vieną iš ankstyviausių ir reikšmingiausių viduramžių dokumentų, skirtų magijos ir demonų temai. Šiame sprendime teologai pasmerkė teiginius, kurie tuo metu buvo paplitę tarp magų, astrologų ir okultinių praktikų. Dokumentas tapo žinomas kaip „Sorbonos 27 klaidos“ (lot. XXVII errores), nors išlikusiuose rankraščiuose realiai yra 28 atskiri … [Skaityti toliau…]

XVIII amžiaus viduryje gūdžiuose Rusijos imperijos miškuose užgimė viena radikaliausių ir labiausiai šokiruojančių religinių bendruomenių istorijoje – skopcai (Скопцы / Skoptzy) (nuo rusiško žodžio оскопить – iškasti). Ši sekta, save vadinusi „Baltaisiais balandžiais“ (Белые голуби), tikėjo, kad žmogaus kūnas yra nuodėmės kalėjimas, o vienintelis būdas išgelbėti sielą ir grįžti į rojų yra fizinis lytinių organų … [Skaityti toliau…]

Humberto iš Silva Candida (†1061) traktatas Trijų knygų veikalas prieš simonistus (Humbertus cardinalis Silvae-Candidae – Libri III adversus simoniacos) yra vienas svarbiausių XI a. Bažnyčios dokumentų, skirtų kovai su simonija ir pasaulietine įtaka dvasinėms pareigoms. Parašytas apie 1057–1058 m., šis trijų knygų veikalas tapo kertiniu tekstu, formavusiu vėlesnes Grigaliaus VII reformas ir visą investitūros kovos … [Skaityti toliau…]

Pseudo-Udalriko laiškas apie dvasininkų susilaikymą (Pseudo‑Udalrici Epistola de continentia clericorum) – tai XI amžiaus pabaigos anoniminis poleminis laiškas, parašytas kaip reakcija į popiežiaus Grigaliaus VII vykdytas Bažnyčios reformas. Pats pavadinimas rodo, kad tekstas priskiriamas vadinamajai pseudoepigrafinei literatūrai: autorius apsimeta esąs šv. Udalrikas iš Augsburgo (Udalricus Augustensis), tačiau tai neįmanoma nei pagal datas, nei pagal istorines … [Skaityti toliau…]

Manegoldo „Knyga Gebehardui“ (Manegoldi ad Gebehardum liber) – vienas XI amžiaus politinės minties tekstas, parašytas Manegoldo iš Lautenbacho (Manegoldus Lautenbachensis), vienuolio, mokytojo ir vieno ryškiausių Grigaliaus VII reformų ideologų. Kūrinys skirtas Salcburgo arkivyskupui Gebehardui, vienam iš tvirčiausių popiežiaus šalininkų per Investitūros ginčą. Tekstą XIX a. išleido Kuno Francke, kurio kritinis leidimas šiandien yra pagrindinis šaltinis. … [Skaityti toliau…]

Indijos religija – hinduizmas nėra vienalytė sistema, o platus ir daugiasluoksnis reiškinys, kurio šerdis sanskritiškai įvardijama kaip Sanātana Dharma – „Amžinasis kelias“. Tai seniausia iki šiol gyva religija pasaulyje, susiformavusi Indijos subkontinente ir išlaikiusi dominuojančias pozicijas iki mūsų dienų. Šiuolaikinėje lietuvių kalboje būtent terminas „hinduizmas“ yra rekomenduojamas kaip tiksliausias, nes jis geriau atitinka tarptautinę formą … [Skaityti toliau…]

Induizmas (सनातन धर्म, Sanātana Dharma) ir budizmas (बुद्धधम्म / बुद्धधर्म, Buddha Dhamma / Bauddha Dharma) gimė toje pačioje senovės Indijos kultūros terpėje, tačiau vystėsi kaip du savarankiški kosminiai projektai: vienas kaupė, jungė ir hierarchizavo tradicijas, kitas perrašė taisykles ir pasiūlė radikalų paprastumo receptą. Abu siūlo išeitį iš kančios rato, tačiau pagal žemėlapį, tikslą ir metodus … [Skaityti toliau…]

Kinh Thiên Đạo và Thế Đạo („Dangaus ir Žemės mokymas“ arba „Dangiškasis kelias ir pasaulietinis kelias”) yra vienas svarbiausių Cao Dai religijos šventųjų tekstų, suformuotas XX a. pradžioje Vietname. Pavadinimas jungia du esminius terminus: Thiên Đạo – „Dangaus kelias“ arba „dvasinis mokymas“, ir Thế Đạo – „Žemės kelias“, reiškiantis moralinį ir socialinį gyvenimą. Ši knyga … [Skaityti toliau…]

Valandų liturgija yra oficiali, vieša ir bendra Katalikų Bažnyčios malda. Nors istoriškai ji dažniausiai buvo siejama su kunigais ir vienuoliais, šiandien ji vis dažniau vadinama Dievo tautos bendra malda. Lotyniškai ji įvardijama kaip Liturgia Horarum, o jos šimtmečius puoselėtas istorinis pavadinimas – Romos brevijorius (Breviarium Romanum). Tai nėra tiesiog asmeninis dvasinis pratimas, o nenutrūkstamas dialogas … [Skaityti toliau…]

Religijos istorija nėra tiesi linija — tai nuolatiniai lūžiai, naujos idėjos, dvasiniai sukrėtimai ir civilizacijas formuojantys posūkiai. Kai kurie jų pakeitė tikėjimo praktiką, kiti — visą žmonijos pasaulėžiūrą. Šie penki įvykiai laikomi didžiausiais religiniais posūkiais, kurie iš esmės perbraižė dvasinį pasaulio žemėlapį. 1. Budizmo atsiradimas ir išplitimas (V a. pr. Kr.) Kai Siddhartha Gautama pasiekė … [Skaityti toliau…]

Vakarinė pamalda, arba Vesperės (Vesperae), yra antroji didžioji Valandų liturgijos valanda, meldžiama saulei leidžiantis. Tai dvasinė padėkos auka už praėjusios dienos malones ir pasitikėjimo išraiška artėjant nakčiai. Vesperės yra viena iš svarbiausių Bažnyčios maldos valandų, turinti iškilmingą ir ramią nuotaiką. Kaip ir visos Valandų liturgijos valandos, jos meldžiamos pagal Bažnyčios liturginį kalendorių ir keturių savaičių … [Skaityti toliau…]