Induizmas (सनातन धर्म, Sanātana Dharma) ir budizmas (बुद्धधम्म / बुद्धधर्म, Buddha Dhamma / Bauddha Dharma) gimė toje pačioje senovės Indijos kultūros terpėje, tačiau vystėsi kaip du savarankiški kosminiai projektai: vienas kaupė, jungė ir hierarchizavo tradicijas, kitas perrašė taisykles ir pasiūlė radikalų paprastumo receptą. Abu siūlo išeitį iš kančios rato, tačiau pagal žemėlapį, tikslą ir metodus keliai skiriasi.
Induizmas sako: pasaulyje yra tvarka, siela keliauja per daugybę gyvenimų, dievai padeda, o galutinis tikslas – susilieti su visa esybe. Budizmas sako: kančia kyla iš prisirišimo, pastovios sielos nėra, dievai nėra sprendimas, o laisvė pasiekiama per proto supratimą ir discipliną.
Induizmo šaknys plonos į Vedas (वेद, Veda), kurias tradicija laiko atskleistomis žiniomis. Vedos, Upanišados ir epai kaip Mahābhārata (महाभारत, Mahabharata) su Bhagavadgītā (भगवद्गीता, Bhagavadgita) į formą sugrupino daugelį ritualinių, kosmologinių ir metafizinių idėjų. Budizmas prasidėjo Gautamos Budos (बुद्ध, Buddha) mokyme maždaug VI–V a. pr. Kr., reagavimo maniera į tada vyraujančias bręstančias vedines praktikas: sutelktas įišgyvenimo savarankiškumą, asketiką ir praktinį kančios analizavimą. Pali kanoną (Tipiṭaka / Tripiṭaka) sudaro sutros, vinaja ir abhidharma — reliktinė mokymo, vienuolystės taisyklių ir filosofinių analizės rinkinys.
Induizmo pasaulis grindžiamas sąvoka Brahman (ब्रह्मन्, Brahman) — absoliučios realybės principu, ir Atman (आत्मन्, Ātman) — individualios dvasios, kurios galia susiliejus su Brahman lemia išsilaisvinimą. Darnus pasaulis veikia per samsarą (sūkurį gimimo ir mirties) ir karmą, kuri veža sielą per perinkimus. Budizmo centrinis atradimas — anattā / anatta (නො-තාන, be-ego), tai reiškia, kad nuolatinės, nekintamos sielos idėja yra iluzinė. Kančia (dukkha) ištiriama kaip procesas, kurį sustabdyti galima per supratingą praktiką — aštuonerį kelią (ariyo aṭṭhaṅgiko maggo / ariya aṭṭhaṅgika magga).
Dievybės, ritualas ir mėginimai paaiškinti pasaulį
Induizmo religinių formų spektras apima poliateizmą ir gryną monizdavimą; Višnu ir Šiva (приšunki) turi milijonus garbintojų, ritualai ir puja išlaiko sakralinę hierarchiją. Vedinės apeigos ir tempų kultūra lieka aktyvios. Budizmas apskritai neremia dieviškos kūrinio valdžios idėjos kaip pažadinimo šaltinio: dievai egzistuoja, bet jų galios ribotos ir jie patys sugrįžta į samsarą. Praktika koncentracija, meditacija ir etika užima pirmą vietą; apeigos kartais išlieka kultūrinėse formose, tačiau prasmė reiškia proto valdymą vietoje dievo malonės siekimo.
Išsilaisvinimo tikslai ir keliai
Induizme galutinis tikslas vadinamas mokša (मोक्ष, Moksha) — pabaiga samsaros ir atman sintezė su Brahman. Yra keli keliai: žinojimas (jnāna), atsidavimas (bhakti), veiksmas pagal pareigą (karma) ir praktikos, kaip joga. Budistų idealas — nirvana (निर्वाण, Nibbāna) — patyriminė būsena, kurioje nutrūksta troškimo grandinės; kelias aiškus ir praktiškas: etika (sīla), meditacija (samādhi) ir išmintis (paññā). Filosofiniu lygmeniu skirtumas matomas: induizme išlaisvinimas dažnai suvokiamas kaip sąmonės sutapimas su pilnuma; budizme — pabaiga asmeninės kančios kilmės mechanizmams.
Kasta kaip socialinė struktūra susiformavo vedinėje tradicijoje, turėjo teologines ir ritualines priežastis. Buda kritiškai vertino daug disciplinos aspektų ir savo mokinystėje priėmė iš įvairių luomų — tai prisidėjo prie budizmo populiarumo tarp žemesniųjų sluoksnių. Etikos pamatas abiejose tradicijose sutampa: neskriausti, tiesa, dosnumas, bet motyvacija gali skirtis: hindu praktika dažnai grindžiama dharma — pareigos supratimu, budistų praktika remiasi kančios nutraukimu per asmeninį darbo atlikimą.
Induizme gyvuoja daug mokyklų: Vedanta, Samkhya, Yoga, Mimamsa; kai kurios akcentuoja monizmą, kitos dviejybę tarp materijos ir sąmonės. Budizme atsirado Theravada, Mahayana ir Vajrayana. Mahayana išplėtė idėją budos prigimties ir pasako apie buvusius ir būsimas Buddha figūras; Vajrayana įvedė ritualus, mantra darbus ir tantrinius metodus.
Praktikos ir kasdienybė
Namų altorius, šventės, apeigos, piligrimystės ir šventraščių recitacijos tvirtai įsišaknijusios hindu kultūroje. Jogos pratimai ir tantrinės praktikos paplito globaliai. Budizme meditacijos tradicijos (vipassana, zazen, tonglen) reikšmingos, kartais vienuolynai ir sangha tampa kultūros branduoliu. Abi tradicijos veikia kaip kultūrinės mašinos: formuoja meną, etiką ir politiką.
Kai kurios praktinės paradoksalios detalės: budos figūra Kartais integruota į hindu panteoną kaip Višnu inkarnacija; tai liudija, kiek kultūriniai judesiai ne visada laikosi grynų filosofinių ribų. Dabartinė religinė realybė Pietų Azijoje neretai maišo ritualus, o kasdieninis žmogus renkasi elementus pagal poreikį.
Induizmo stiprybė — sintezė, ritualinė gylis ir filosofinė įvairovė. Budizmo stiprybė — aiškaus praktinio kelio pasiūla, kritika ontologinių prielaidų ir dėmesys psichinei transformacijai. Abi tradicijos siūlo įrankius kančiai mažinti; skirtumas atsiskleidžia pasirinkimuose, kaip tuos įrankius naudoti. Jei istorija mėgsta ironiją, tai ji turi du mokytojus, gimusius tame pačiame lauke, kurie vėliau ėmėsi skirtingų darbo įrankių taisyti to paties žmogaus problemas.
Mažai kas žino, kad induizme dievai turi savo pareigas ir netgi tam tikrą galiojimo laiką, o budizme dievai yra tik būtybės, kurios taip pat klysta ir vis dar yra įstrigusios tame pačiame gimimų cikle kaip ir žmonės. Induistai tiki, kad tavo viduje yra amžinasis Aš, vadinamas Atmanu, kuris niekada nemiršta. Budistai gi teigia, kad tokio pastovaus Aš nėra, o mes esame tik nuolat kintantis minčių ir pojūčių srautas. Tai tarsi skirtumas tarp tikėjimo, kad upėje plaukia akmuo, ir supratimo, kad upė yra tik vandens judėjimas. Induizmas kviečia švęsti gyvenimą per pareigas ir ritualus, o budizmas siūlo tiesiog atsisėsti, nurimti ir pamatyti, kad viskas, prie ko bandome prisirišti, yra tik iliuzija.