1398 m. Paryžiaus universiteto Teologijos fakultetas, paprastai vadinamas Sorbona, paskelbė vieną iš ankstyviausių ir reikšmingiausių viduramžių dokumentų, skirtų magijos ir demonų temai. Šiame sprendime teologai pasmerkė teiginius, kurie tuo metu buvo paplitę tarp magų, astrologų ir okultinių praktikų. Dokumentas tapo žinomas kaip „Sorbonos 27 klaidos“ (lot. XXVII errores), nors išlikusiuose rankraščiuose realiai yra 28 atskiri punktai.
Skaičiaus neatitikimas atsirado dėl rankraščių tradicijos: dalyje jų du teiginiai buvo sujungti į vieną, todėl bendras skaičius sumažėjo iki 27. Vėlesnėje literatūroje įsitvirtino būtent šis pavadinimas, nors pilnas tekstas aiškiai rodo, kad teiginių yra 28.
Sorbonos teologų pozicija buvo aiški ir nuosekli: žmogus negali priversti demono paklusti jokiais magiškais veiksmais. Visi bandymai tai daryti — per ritualus, talismanus, žvaigždžių konfigūracijas, kvapus, rašytines formules ar tariamai „šventus“ vardus — buvo paskelbti klaidingais ir teologiškai pavojingais. Demonai, pasak Sorbonos, niekada nepaklūsta žmogui, o tik apsimeta paklūstantys, kad galėtų jį suklaidinti ir įtraukti į nuodėmę.
Šis dokumentas yra svarbus tuo, kad atspindi ankstyvą, santūresnę ir skeptiškesnę Bažnyčios poziciją magijos atžvilgiu. Jis buvo paskelbtas dar prieš raganų medžioklės epochą, todėl jame nėra vėlesniems demonologams būdingos isterijos ar teiginių apie raganų galias. Priešingai — Sorbonos teologai ribojo magijos reikšmę ir pabrėžė, kad demonai negali būti žmogaus valdomi.
Tik XV–XVI a., ypač po Malleus Maleficarum ir Bodino Démonomanie, Bažnyčios požiūris radikaliai pasikeitė: demonai jau laikyti aktyviais raganų sąjungininkais, o magija — realia grėsme. Todėl 1398 m. Sorbonos dokumentas šiandien laikomas vienu iš paskutiniųjų racionalesnių balsų prieš prasidedant masinei raganų persekiojimo erai.
1398 m. Sorbonos teologų pasmerkti teiginiai (28 straipsniai)
1398 m. Sorbonos teologų 27 pasmerkti teiginiai (lot. XXVII errores, iš tikrųjų 28 straipsniai)
- Teigti, kad draugystės, pagalbos ar artumo ieškojimas su demonais per magiją nėra stabmeldystė. (Teologų nuomone, bet koks laisvanoriškas santykis su demonu yra išdavystė, nes krikščionis savo sielą ir viltį privalo patikėti tik Dievui.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti magiškais veiksmais. (Buvo pabrėžiama, kad žmogus, būdamas žemesnė būtybė, neturi prigimtinės galios įsakyti dvasiai; tariamas paklusnumas yra tik demono apgaulė.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti pasirodyti fizine forma. (Dvasios neturi kūno, tad jų pasirodymas yra iliuzija, skirta bauginti ar gundyti, o ne magiško veiksmo rezultatas.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti kalbėti tiesą. (Demonas yra „melo tėvas“, todėl tikėjimas, kad magija gali jį paversti tiesos šaltiniu, yra dvasinė saviapgaulė.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti atlikti gerus darbus. (Bet koks tariamas „geras darbas“, atliktas demono, yra tik jaukas, vedantis į amžiną pražūtį; demono prigimtis yra grynas blogis.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti nekenkti. (Tik Dievo malonė saugo nuo piktųjų dvasių; manyti, kad burtininkas gali „sutramdyti“ demoną, yra nuodėminga puikybė.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti atsakyti į klausimus apie ateitį. (Ateitį žino tik Dievas; demonai gali tik spėti pagal gamtos dėsnius, todėl jų pranašystės yra klaidinančios.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti atskleisti paslėptus dalykus. (Naudotis demonų paslaugomis turtams ieškoti yra godumo nuodėmė, sudaranti neakivaizdinį paktą su velniu.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per astrologiją. (Demonai yra protingos valios būtybės, o ne fiziniai objektai, todėl žvaigždžių padėtis neturi jiems jokios privalomos galios.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per žvaigždžių konfigūracijas. (Tai klaidingas įsitikinimas, priskiriantis kūriniams – žvaigždėms – galią valdyti dvasinį pasaulį.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per augalus, akmenis ar talismanus. (Materialūs daiktai neturi jokios metafizinės galios nematerialioms dvasioms; tai paprasčiausias prietaras.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per kvapus, dūmus ar smilkalus. (Piktosios dvasios neturi uoslės; smilkalų naudojimas magijoje yra šventvagiškas bažnytinės liturgijos imitavimas.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per rašytines formules ar ženklus. (Ženklai patys savaime neturi galios; jie veikia tik kaip simbolinis susitarimas su demonu, t. y. slapta sutartis.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per ritualinius apskritimus. (Apskritimas neapsaugo nuo demono – jis tik simbolizuoja magio bandymą atsiriboti nuo Dievo apsaugos.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per aukas ar kraują. (Kraujo aukojimas yra tiesioginis demonų garbinimas (latrija), reiškiantis visišką atkirtį nuo Bažnyčios.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per lotyniškas ar hebrajiškas formules. (Kalbėjimas šventomis ar svetimomis kalbomis magijos tikslais yra Dievo duoto žodžio išniekinimas.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per „šventus“ vardus. (Šventų vardų naudojimas norint priversti demoną tarnauti savo ambicijoms yra sunki piktžodžiavimo nuodėmė.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per angelų vardus. (Tai bandymas įtraukti dangaus kariauną į nuodėmingus žmogaus burtus, kas teologiškai yra neįmanoma.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per sakramentų imitacijas. (Tai laikoma didžiausia šventvagyste, paverčiančia išganymo įrankius magiškomis priemonėmis.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per šventųjų relikvijas. (Relikvijos skirtos maldai ir Dievo garbei, o ne demonų valdymui; toks elgesys yra sakraleidystė.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per maldas, kurios nėra Bažnyčios patvirtintos. (Savirankiškos maldos, skirtos dvasių šaukimui, traktuojamos kaip užslėptas kreipimasis į tamsiąsias jėgas.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per magiškas apeigas, kurios atrodo panašios į liturgiją. (Tai piktojo pastangos parodyti, kad magija yra „lygiagreti“ religijai, taip klaidinant tikinčiuosius.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per „natūralią magiją“. (Teologai teigė, kad nėra jokios „natūralios“ galios valdyti demonus; bet koks rezultatas pasiekiamas tik per demono apgaulę.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per „gerąją magiją“. (Sorbonos mokslininkai pabrėžė: nėra geros magijos, jei joje dalyvauja piktosios dvasios.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per nekaltus veiksmus, jei jie atliekami su magiška intencija. (Ketinimas yra tai, kas veiksmą paverčia nuodėme; net ir nekaltas gestas tampa demoniškas, jei juo siekiama iššaukti dvasią.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per astrologines valandas ar dienas. (Laikas priklauso Dievui, o ne žvaigždėms ar demonams, todėl laiko pasirinkimas burtams yra fatalizmo klaida.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per tam tikras planetų valandas. (Manyti, kad planeta gali suteikti galią prieš dvasinį subjektą, yra intelektualinis aklumas.)
- Teigti, kad demonai gali būti priversti paklusti per bet kokį žmogaus veiksmą — nes tai neįmanoma. (Bažnyčia įtvirtino: žmogus savo valia negali kontroliuoti pragaro jėgų; bet kokia sėkmė magijoje yra tik iliuzija.)