Pseudo-Udalriko laiškas apie dvasininkų susilaikymą (Pseudo‑Udalrici Epistola de continentia clericorum) – tai XI amžiaus pabaigos anoniminis poleminis laiškas, parašytas kaip reakcija į popiežiaus Grigaliaus VII vykdytas Bažnyčios reformas. Pats pavadinimas rodo, kad tekstas priskiriamas vadinamajai pseudoepigrafinei literatūrai: autorius apsimeta esąs šv. Udalrikas iš Augsburgo (Udalricus Augustensis), tačiau tai neįmanoma nei pagal datas, nei pagal istorines aplinkybes. Tikrasis šv. Udalrikas mirė 973 m., o laiške minimi įvykiai – 1074 m. Romos sinodas, kuriame Grigalius VII uždraudė dvasininkams turėti žmonas. Todėl jau vien šis neatitikimas leidžia suprasti, kad tekstas yra klastotė, sukurta praėjus daugiau nei šimtmečiui po Udalriko mirties.
Laiškas parašytas 1074–1078 m., t. y. tarp sinodo, kuriame buvo paskelbtas privalomas dvasininkų celibatas, ir 1079 m., kai Grigalius VII oficialiai pasmerkė „rašinį, vadinamą šventojo Udalriko laišku popiežiui Mikalojui“. Tai leidžia gana tiksliai datuoti kūrinį. Autorius nežinomas, bet akivaizdu, kad jis buvo dvasininkas, nepritariančiosios stovyklos atstovas, siekęs pateisinti vedusių kunigų padėtį ir pasipriešinti griežtam celibato įvedimui.
Tekstas apsimeta, kad yra adresuotas popiežiui Mikalojui (Nicolaus), tačiau tai dar vienas istorinis neįmanomumas. Nei Mikalojus I (858–867), nei Mikalojus II (1059–1061) negalėjo būti adresatai, nes jų pontifikatai nesutampa su Grigaliaus VII reformomis. Šis sąmoningas istorijos iškraipymas rodo, kad laiškas buvo sukurtas kaip propagandinis įrankis, siekiant suteikti autoritetą argumentams, kurių tikrasis autorius pats neturėjo.
Turinio požiūriu laiškas yra anti‑celibatinis pamfletas. Jame teigiama, kad popiežius neturi teisės prievarta versti dvasininkų susilaikyti, kad tokia praktika yra „nekanoniška“ ir „neapgalvota“, o ankstyvoji Bažnyčia esą toleravo vedusius kunigus. Autorius remiasi kanonais, Jeronimu, Grigaliaus Didžiojo autoritetu ir kitais šaltiniais, tačiau daro tai selektyviai, dažnai manipuliuodamas citatomis. Tai būdingas XI a. poleminės literatūros bruožas, kai dvasininkų celibato klausimas sukėlė didžiulius ginčus visoje Europoje.
Šį tekstą 1888 m. Berlyne išleido L. de Heinemann, todėl šiuolaikiniai tyrėjai jį dažniausiai cituoja būtent kaip Pseudo‑Udalrici Epistola de continentia clericorum. Nors kūrinys nėra teologiškai gilus, jis yra labai svarbus istorinis dokumentas, atskleidžiantis, kaip dalis dvasininkijos priešinosi Grigaliaus VII reformoms ir kokiais argumentais bandė pateisinti vedusių kunigų padėtį.
Nors tikrasis Pseudo‑Udalriko laiško autorius nežinomas, pats tekstas labai aiškiai išduoda, kas jis buvo ir kokias vidines įtampas išgyveno. Tai buvo dvasininkas, priklausęs tiems, kuriuos Grigaliaus VII reformos palietė tiesiogiai ir skausmingai. Jis matė, kaip privalomas celibatas griauna nusistovėjusią tvarką, kaip vedę kunigai staiga laikomi neverti pareigų, kaip bendruomenės suskaldomos tarp paklusniųjų ir prieštaraujančiųjų. Laiške juntamas ne tik teologinis ginčas, bet ir asmeninis nerimas: autorius bijo, kad naujoji disciplina sunaikins tai, ką jis laikė teisėta ir natūralia dvasininkų gyvenimo forma. Jo argumentuose slypi ne vien teorinis nesutikimas, bet ir labai žmogiškas pasipriešinimas — nenoras būti prievarta atskirtam nuo šeimos, nenoras būti laikomam nešvariu ar nevertu, nenoras paklusti reformai, kuri jam atrodė ne tik neteisinga, bet ir pavojinga Bažnyčios vienybei. Todėl laiškas yra ne tik politinis pamfletas, bet ir liudijimas apie žmogų, kuris jautėsi spaudžiamas, nesuprastas ir pasiryžęs kovoti už savo gyvenimo būdą, net jei tam reikėjo prisidengti šventojo vardu.
PSEUDO-UDALRIKO LAIŠKAS APIE DVASININKŲ SUSILAIKYMĄ
Pseudo‑Udalrici Epistola de continentia clericorum
Įžanga
Po to, kai popiežius Grigalius VII 1074 m. vykusiame Romos sinode uždraudė dvasininkams turėti žmonas, kažkoks dvasininkas, pasivadinęs Augsburgo vyskupu Udalriku, sukūrė laišką, kuriame barė tą ganytoją (popiežių), neva jis dvasininkus, kuriuos turėjo raginti susilaikyti, norėjo priversti tai daryti tam tikra valdinga prievarta.
Tačiau kadangi šventojo Udalriko (apie 923–973 m.) laikais Petro soste nesėdėjo nei pirmasis (858–867 m.), nei antrasis (1059–1061 m.) popiežius Mikalojus, jau iš to galima suprasti, kad šis laiškas yra suklastotas ir parašytas tik po minėto sinodo, ką patvirtina ir pats turinys. Be to, kadangi 1079 m. popiežius Grigalius VII Romos sinode pasmerkė „raštą, vadinamą šventojo Udalriko laišku popiežiui Mikalojui apie kunigų santuokas“, atrodo, kad mūsų kūrinys buvo parašytas tarp 1074 ir 1078 metų. Kas buvo autorius, nežinome; liudininkai yra kanonai, Jeronimas, Augustinas, Grigalius I, „Tripartita“ istorija.
Šventojo vyskupo Udalriko atsakomasis laiškas, kuriame jis atsako popiežiui Mikalojui, neteisingai, bet bedieviškai, ne kanoniškai, bet neapgalvotai sprendžiančiam apie dvasininkų susilaikymą:
Viešpačiui ir tėvui, budriam šventosios Romos Bažnyčios prižiūrėtojui, U(dalrikas), vyskupas tik vardu, siunčia meilę kaip sūnus ir baimę kaip tarnas.
Kai tavo, o tėve ir viešpatie, dekretą apie dvasininkų susilaikymą, neseniai man atsiųstą, radau esant svetimą nuo saiko, mane apėmė baimė ir liūdesys. Baimė dėl to, kad sakoma: „Ganytojo sprendimo, teisingo ar neteisingo, reikia bijoti“. Mat bijojau dėl silpnų Rašto klausytojų, kurie vos paklūsta teisingam sprendimui, kad jie, laisvai trypdami neteisingą, neapsunkintų savęs sunkia, tikriau sakant, nepakeliama ganytojo įsakymo našta. Liūdesys arba užuojauta kilo mąstant, kaip nariai galėtų išgyventi be savo galvos, kenčiančios nuo tokios sunkios ligos. Kas gi gali būti sunkiau, kas labiau verta visos Bažnyčios užuojautos, nei tai, kad tu, aukščiausiojo sosto pontifikas, kuriam priklauso visos Bažnyčios teismas, bent kiek nukryptum nuo šventojo saiko?
O tu nemažai nuo jo nukrypai, kai dvasininkus, kuriuos turėjai raginti susilaikyti nuo santuokos, norėjai priversti tai daryti tam tikra valdinga prievarta. Argi bendru visų išmintingųjų sprendimu tai nėra prievarta, kai prieš evangelinį nustatymą ir Šventosios Dvasios diktatą kas nors verčiamas vykdyti privačius dekretus? Kadangi yra daugybė Senojo ir Naujojo Testamento pavyzdžių, mokančių šventojo saiko, kaip žinai, prašau, tegu tavo tėvystei nebūna sunku į šį laišką įterpti bent kelis iš daugelio.
Viešpats Senajame Įstatyme kunigui nustatė santuoką; ir neskaitoma, kad vėliau būtų ją uždraudęs. Bet tas pats Evangelijoje sako: „Yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės, bet ne visi priima šį žodį. Kas gali priimti, tepriima“. Todėl ir apaštalas sako: „Dėl mergelių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu patarimą“. Jis, atsižvelgdamas į minėtą Viešpaties žodį, kad ne visi gali priimti šį patarimą, bet matydamas daug to paties patarimo pataikūnų, norinčių įtikti žmonėms, o ne Dievui, dėl netikro susilaikymo regimybės, ir matydamas juos darant sunkesnius nusikaltimus – būtent, santykiaujant su tėvų žmonomis, nevengiant vyrų ar gyvulių glėbio – kad šio ligos užkrato plitimas nesugriautų Bažnyčios būklės, pasakė: „Dėl ištvirkavimo pavojaus kiekvienas tegul turi savo žmoną“.
Tie patys veidmainiai meluoja, kad tai skirta tik pasauliečiams; nors jie, priklausydami bet kokiam švenčiausiam luomui, nedvejodami naudojasi svetimomis žmonomis ir, ką sakome raudodami, siautėja minėtuose nusikaltimuose. Jie tikrai neteisingai suprato Raštą; spausdami jo spenelį per stipriai, gėrė kraują vietoj pieno. Mat tas apaštališkas „kiekvienas tegul turi savo žmoną“ neišskiria nieko, nebent tikrojo susilaikymo išpažinėją arba tą, kuris Viešpatyje nusprendė išlaikyti mergystę.
Tavo, garbingasis tėve, uolumui vis dėlto dera kiekvieną, kuris tau ranka ar lūpomis padaręs susilaikymo įžadą vėliau norės atsimesti, arba priversti vykdyti įžadą kaip prievolę, arba kanoniniu autoritetu pašalinti iš bet kokio luomo. Kad tai vyriškai įvykdytum, turėsi mane ir visus mano luomo vyrus uoliais padėjėjais.
Tačiau, kad žinotum, jog visiškai nežinantys šio įžado neturi būti verčiami, klausyk apaštalo, sakančio Timotiejui: „Būtina, – sako jis, – kad vyskupas būtų nepriekaištingas, vienos žmonos vyras“. Kad kas nors šio sakinio nepritaikytų vien tik Bažnyčiai, jis pridūrė: „Jei kas nemoka vadovauti savo namams, kaipgi jis rūpinsis Dievo Bažnyčia?“ Panašiai sako: „Diakonai tebūna vienos žmonos vyrai, gerai vadovaujantys savo vaikams ir namams“. O kad šią žmoną kunigas turi palaiminti, žinau, kad tave pakankamai išmokė šventojo popiežiaus Silvestro dekretai.
Su šiais ir panašiais Šventojo Rašto sakiniais ne be pagrindo sutinka kanonų taisyklės autorius, sakydamas: „Dvasininkas tebūna skaistus arba bent jau vienos santuokos ryšiu susaistytas“. Iš viso to teisingai daroma išvada, kad vyskupas ir diakonas laikomi peiktinais, jei pasidalija tarp daugelio moterų. Bet jei jie atstumia vieną prisidengdami religija, abiem – tiek vyskupui, tiek diakonui, be laipsnių skirtumo – ši kanoninė sentencija skelbia pasmerkimą: „Vyskupas arba presbiteris tenepalieka savo žmonos prisidengdamas religija; jei palieka, tebūna ekskomunikuotas; o jei atkakliai laikosi savo, tebūna pašalintas“.
Taip pat Šv. Augustinas, neignoruojantis šventojo saiko, sako: „Niekas nėra daroma taip teisingai, kad netaptų žalinga, jei vengiama saiko“. Be to, „Bažnytinės istorijos“ (Tripartita) antroje knygoje skaitome, kad kai Nikėjos sinodas norėjo patvirtinti tą patį dekretą, jog vyskupai, presbiteriai ir diakonai po įšventinimo visiškai susilaikytų nuo savo žmonų arba netektų laipsnio, viduryje atsistojo Pafnutijus. Jis buvo vienas iš tų kankinių, kuriuos imperatorius Maksimianas pasmerkė išlupęs dešiniąsias akis ir pakirtęs kairiąsias pakinklių gyslas. Jis paprieštaravo, išpažindamas, kad santuoka yra garbinga ir santykiavimas su savo žmona yra skaistus. Jis įtikino susirinkimą neuždėti tokios naštos, teigdamas, kad tai būtų proga ištvirkauti arba jiems patiems, arba jų žmonoms. Nors Pafnutijus nebuvo vedęs, jis išdėstė santuokos prasmę; sinodas pagyrė jo nuomonę ir šiuo klausimu nieko nenustatė, palikdamas tai kiekvieno valiai, o ne būtinybei.
Yra kai kurių, kurie savo sektai pasitelkia šventąjį Grigalių kaip pagalbininką. Jų įžūlumu juokiuosi, o neišmanymo gailiuosi. Mat jie nežino, kad pavojingą šios erezijos dekretą, kurį priėmė šventasis Grigalius, vėliau jis pats atšaukė atlikęs deramą atgailą. Mat kai kartą nusiuntė į savo tvenkinį (žuvidę) žuvų ir iš ten buvo atnešta daugiau nei šeši tūkstančiai kūdikių galvų, jis, apimtas gilios atgailos, sudejavo ir, pripažinęs, kad jo priimtas dekretas dėl susilaikymo buvo tokios didelės žudynės priežastis, jį, kaip sakiau, atšaukė su deramu atgailos vaisiumi. Visiškai pasmerkęs savo dekretą, jis pagyrė tą apaštališką patarimą: „Geriau vesti, negu degti“, pridurdamas iš savo pusės: „Geriau vesti, negu suteikti progą mirčiai“. Jei jie kartu su manimi būtų perskaitę šį įvykį, manau, nebūtų taip neapgalvotai teisę, bent jau bijodami Viešpaties įsakymo: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“. Todėl Paulius sako: „Kas tu toks, kad teisi svetimą tarną? Savo šeimininkui jis stovi arba krenta. Bet jis stovės, nes Dievas gali jį išlaikyti“.
Tad tenustoja tavo šventenybė versti tuos, kuriuos turi tik įspėti, kad netyčia dėl privataus įsakymo (neduok Dieve!) nebūtum rastas prieštaraujančiu tiek Senajam, tiek Naujajam Testamentui. Mat, kaip sako Šv. Augustinas Donatui: „Mes bijome tik vieno – kad tavo teisingumas, neatsižvelgdamas į krikščionišką švelnumą, netaptų griežtumu, baudžiančiu už nusikaltimus. Maldaujame tavęs per patį Kristų to nedaryti. Nuodėmės turi būti taip tramdomos, kad išliktų žmonės, kurie gailėtųsi nusidėję“. Taip pat norime, kad prisimintum kitą Augustino mintį: „Tegu niekas nekenkia, tegu laisvė nugali, tegu viską apsvarsto meilė; ir niekas tenedaro įžūliai, niekas nežmoniškai“. Taip pat apie tą patį: „Kristaus baimėje, Kristaus vardu raginu: ko neturite laikinai, to nesiekite; ką turite, tuo nesipuikuokite. Sakau dar kai ką: ne tai, kad jei turite, pasmerkiu, bet kad jei turite, nesipuikuotumėte; jei puikuojatės, būsite pasmerkti; ir jei dėl nuostabaus tyrumo pamirštate nuolankumą, būsite pasmerkti“.
Be abejonės, saiko taurę jis sėmė iš to paties apaštališko skelbimo šaltinio, kuriame sakoma: „Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Esi laisvas nuo žmonos? Neieškok žmonos“. Todėl ir priduriama: „Kurie turi žmonas, tebūna tarytum neturėtų, ir kurie naudojasi šiuo pasauliu, tarytum nesinaudotų“. Tas pats sakoma apie našlę: „Kuri nori, tegul teka, bet tik Viešpatyje“. O tekėti Viešpatyje reiškia sudarant santuoką nebandyti nieko, ką Viešpats draudžia. Pranašas Jeremijas taip pat sako: „Nepasitikėkite melagingais žodžiais, sakydami: ‘Viešpaties šventykla, Viešpaties šventykla, Viešpaties šventykla yra čia’“. Jeronimas tai aiškindamas sako: „Tai gali tikti ir toms, kurios giriasi skaistybe ir begėdišku veidu demonstruoja tyrumą, nors sąžinė turi ką kita, ir nežino to apaštalo apibrėžimo apie mergelę, kad ji būtų šventa kūnu ir dvasia. Kokia nauda iš kūno skaistybės suterštai sielai, jei ji neturi kitų dorybių, kurias aprašo pranašo žodis?“
Kadangi matome, kad tu šias dorybes tam tikru mastu turi, ir žinome, kad saiką, nors šiuo atveju apleistą, kituose savo gyvenimo nuostatuose garbingai išlaikei, neprarandame vilties, kad greitai ištaisysi šio ketinimo ydingumą. Todėl ne su tokiu griežtumu, kokiu galėtume, peikiame ar teisiame šį, nors ir labai didelį, aplaidumą. Nors pagal pavadinimus, kuriuos įtvirtino paprotys, vyskupystė yra didesnė už presbiterystę, vis dėlto Augustinas yra mažesnis už Jeronimą; bet pataisymo iš bet kurio mažesniojo nereikia vengti ar juo bjaurėtis, ypač kai tas, kuris taisomas, randamas besipriešinantis tiesai ir pataikaujantis žmonėms.
Kaip sako Šv. Augustinas Bonifacui: „Bet kokių žmonių ginčų, kad ir kokių giriamų katalikų vyrų, neturime laikyti lygiais kanoniniams Raštams, kad mums nebūtų leista, išsaugant pagarbą, kuri jiems priklauso, ką nors jų raštuose atmesti ar nepriimti, jei netyčia rastume, kad jie manė kitaip, nei skelbia tiesa, suprasta su Dievo pagalba arba kitų, arba mūsų pačių“.
O kas gali būti labiau priešinga tiesai nei tai, kai pati tiesa, kalbėdama apie susilaikymą, sako ne vienam žmogui, bet aiškiai visiems (išskyrus susilaikymo įžadą davusius): „Kas gali priimti, tepriima“, o šie, nežinau kieno kurstomi, sako: „Kas negali priimti, tebūna atskirtas (anathema)“? Kas gali būti kvailiau daroma dėl žmonių, kas labiau užtraukia dievišką prakeiksmą, nei tai, kad kai kurie iš jų, vyskupai ar arkidiakonai, patys yra tokie pasinėrę į aistras, kad nemoka bjaurėtis nei svetimavimais, nei kraujomaiša, nei (o gėda!) bjauriausiais santykiais su vyrais, tačiau dvasininkų skaisčias santuokas vadina dvokiančiomis ir ne su tikro teisingumo užuojauta, bet su netikro teisingumo pasipiktinimu ragina ar įspėja dvasininkus ne kaip bendradarbius susilaikyti, bet liepia ir verčia kaip vergus susilaikyti?
Prie šio įsakymo, nenoriu sakyti patarimo, tokio kvailo ir gėdingo, jie prideda pasiūlymą, sakydami: „Garbingiau yra slapta susidėti su daugeliu, negu atvirai, žmonių akyse, būti susietam su viena“. To jie tikrai nesakytų, jei kiltų iš to arba būtų tame, kuris per pranašą sako: „Vargas jums, fariziejai, kurie viską darote dėl žmonių“; ir per psalmininką: „Jie stengiasi įtikti žmonėms, bet buvo sugėdinti, nes Dievas juos atstūmė“. Iškrypę žmonės, kurie pirmiausia turėtų mus įtikinti gėdytis būti nusidėjėliais akivaizdoje to, kuriam viskas yra nuoga ir atvira, negu būti žmonėmis žmonių akivaizdoje!
Nors dėl savo nedorybės jie nenusipelno jokio gailestingumo patarimo, mes vis dėlto, prisimindami žmogiškumą, iš meilės gelmių teikiame jiems dieviško autoriteto patarimą, niekada nestokojantį gailestingumo. Sakome: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, ir tada pamatysi, kaip išimti krislą iš savo brolio akies“. Taip pat prašome juos atkreipti dėmesį į tai, ką Viešpats sako apie paleistuvę: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“. Tarsi sakytų: „Jei Įstatymas liepia, jei Mozė liepia, liepiu ir aš; bet reikalauju tinkamų Įstatymo vykdytojų“. Žiūrėkite, ką atvedate, žiūrėkite, prašau, ir kas esate, nes jei, kaip sako Raštas, pažvelgsi į save, niekada nieko nešmeiši.
Mums taip pat pranešta apie kai kuriuos iš jų, kad jie taip išpuikę savo didybėje, jog Viešpaties kaimenę, už kurią geri ganytojai nedvejoja paguldyti gyvybės, drįsta be priežasties plėšyti savo kirčiais. Jų žiaurumą apraudodamas šventasis Grigalius sako: „Kas nutinka avims, kai ganytojai tampa vilkais? Kas gi yra surišamas, jei ne tas, kuris siautėja? Kas teis persekiotojus, jei ne tas, kuris kantriai atstatė savo nugarą kirčiams?“ Verta išgirsti, kokiu vaisiumi įvedamas toks didelis papiktinimas į Dievo Bažnyčią ir dvasininkai patiria tokią panieką arba iš pačių vyskupų, arba iš jų netikinčiųjų.
Nedvejočiau pavadinti netikinčiaisiais tuos, apie kuriuos apaštalas sakė Timotiejui: „Paskutiniais laikais kai kurie atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingai kalbėdami melą ir turėdami sudegintą sąžinę, draudžiantys tuoktis“.
Čia yra, jei atidžiai pažvelgsime, visa jų pamišimo raugių puokštė: kai dvasininkai, nugalėti fariziejiško (neduok Dieve!) įniršio, verčiami palikti leistinas vienos žmonos santuokas, t. y. vienos moters draugiją, jie kartu su tais pačiais tampa ištvirkėliais, svetimautojais ir kitų bjaurasties tarnais. Šie kaip akli aklųjų vadovai kurpia šią ereziją Dievo Bažnyčioje, kad išsipildytų tai, ką psalmininkas, numatydamas jų klaidą, jiems linki: „Teaptemsta jų akys, kad neregėtų, ir jų nugaras nuolat lenk“.
Kadangi niekas, kas pažįsta tave, o apaštališkasis tėve, nežino, jog jei tu savo saiko aiškumu būtum numatęs, kad tavo dekreto sprendimas sukels tokį marą, niekada nebūtum sutikęs su tokiais blogais pasiūlymais, mes su derama ištikimybe patariame tau: bent dabar pabusk, kad pašalintum tokį didelį papiktinimą iš Dievo Bažnyčios, ir su tau žinoma saiko drausme išrauk fariziejišką mokymą iš Dievo avidės. Kad vienintelė Viešpaties sužadėtinė (Bažnyčia), per ilgai išnaudojama svetimaujančių vyrų, neatskirtų šventos tautos, karališkosios kunigystės neatitaisomomis skyrybomis nuo savo sužadėtinio, t. y. Kristaus. Nes niekas be skaistumo – ne tik mergystės žiede, bet ir santuokiniame ryšyje – neregės mūsų Viešpaties, kuris su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. Amen.