Tekstai

{a} Dėkosiu VIEŠPAČIUI visa širdimi{b} dorųjų taryboje ir sueigoje.{g} Kokie nuostabūs VIEŠPATIES darbai!{d} Visi, kurie jais žavisi, nori juos suprasti.{h} Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės;{v} jo teisumas amžinas.{z} VIEŠPATS neleidžia mums užmiršti savo nuostabių darbų, –{h} jis švelnus ir gailestingas.{t} Parūpina maisto tiems, kas jo pagarbiai bijo;{j} niekad jis neužmiršta savo … [Skaityti toliau…]

Pasakojimas apie Jesės medį kyla iš Šventojo Rašto, tiksliau iš Izaijo knygos, kur minima, jog „iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras“ (Iz 11,1). Šis vaizdinys tapo simboliu, išreiškiančiu Dievo pažadą ir ištikimybę per ilgus šimtmečius. Jesės medis yra advento laikotarpio tradicija, kuri pasakoja apie Dievo pažadus žmonijai, nuo senovės iki Mesijo … [Skaityti toliau…]

Golgota yra reikšminga vieta krikščioniškoje tradicijoje, nes būtent ten buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Pats žodis „Golgota“ kilęs iš aramėjų kalbos ir reiškia „kaukolės vieta“. Ši vietovė buvo netoli Jeruzalės sienų, kur romėnai dažnai vykdydavo mirties bausmes. Evangelijos pagal Morkų ir Morkų aprašo, kaip Jėzus buvo nuvestas į Golgotą po to, kai buvo pasmerktas mirties Pontijaus … [Skaityti toliau…]

Tomas Akvinietis gėrį ir blogį traktuoja kaip dvi priešingas, tačiau ne visiškai lygiavertes sąvokas. Jo filosofijoje blogis nėra savarankiška jėga ar substancija, o veikiau gėrio trūkumas arba jo nebuvimas. Kitaip tariant, blogis egzistuoja tik tada, kai kažkas trūksta iš to, kas privalo būti. Pavyzdžiui, Akvinietis naudoja ugnies analogiją – ugnis savaime yra gera dėl savo … [Skaityti toliau…]

Žodžiai „Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ ar „iš dulkės virtai, dulke pavirsi” turi gilią simbolinę reikšmę, susijusią su žmogaus kilme, egzistencija ir pabaiga. Jie atsiranda Biblijos kontekste, Pradžios knygoje (3, 17-19), kur Dievas kalba su Adomu po to, kai jis nusideda valgydamas nuo uždrausto vaisiaus. Šie žodžiai nurodo žmogaus laikinas savybes – mes esame … [Skaityti toliau…]

Krikščionybės istorijoje žmogaus sukūrimo tema buvo viena iš centrinių klausimų, ypač nagrinėjant, ką reiškia būti sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šį klausimą itin svariai analizavo Bazilijus Cezarietis – IV amžiaus krikščionių teologas ir Bažnyčios Tėvas, kuris savo darbuose, ypač homilijose apie Pradžios knygą, pateikė išsamius žmogaus sukūrimo aspektus. Bazilijaus požiūris į žmogaus sukūrimą yra … [Skaityti toliau…]

Dionisijas Areopagitas – svarbus ankstyvosios krikščionybės teologas, kuris sujungė krikščioniškąsias ir neoplatoniškas idėjas. Jo tekstuose hierarchija suvokiama kaip būdas Dievui apšviesti kūriniją per dangiškuosius tarpininkus, tokie kaip angelai, kurie perduoda dieviškąją šviesą ir meilę žmonėms. Dionisijas skyrė tris pagrindinius hierarchijos veikimo būdus: proodos (emanacija – Dievo kūrybos sklaida), epistrophê (grįžimas į Dievą) ir monê (vienybė … [Skaityti toliau…]

Naujasis Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymas, kurį Jis pateikė savo mokiniams, yra esminė krikščioniškos meilės samprata. Šis įsakymas randamas Evangelijoje pagal Joną (Jn 13, 34) ir skamba taip: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ Šio įsakymo esmė – tai kvietimas į … [Skaityti toliau…]

Kas iš tikrųjų yra dvasingumas? Dvasingumas nėra nematomumas ar antgamtiškumas, o tikrumas ir buvimas tokiu, kokiu Dievas mus sukūrė. Žmogus, pagal Dievo paveikslą, yra kūrybingas, racionalus, moralus ir emocionalus. Dvasingumas taip pat reiškia gebėjimą užmegzti santykius, bendrauti, ir turėti fizinį kūną, nes Dievas pats dalyvauja savo kūrinijoje. Nuodėmė pažeidė šias savybes, bet dvasingumas išlieka esminė … [Skaityti toliau…]

Vieną vakarą, kai nutariau pasitraukti nuo lango ir pailsėti, vakaro debesys atrodė neįprastai ramūs, tarsi jie kažko laukė. Jų judėjimas buvo vos pastebimas, lyg jie laukė istorijos. Gal jie laukė manęs, kad papasakočiau jiems kokią nors pasaką? Atrodė, kad būtent tai jiems ir reikėjo. Pasisiūliau, tačiau jie manęs neišgirdo. Norėjau, kad jie mane suprastų, kad … [Skaityti toliau…]

Pasakojimas apie tai, kaip žaltys gundė Ievą, yra Pradžios knygoje (Pradžios 3). Po to, kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą bei juos įkurdino Edeno sode, Jis davė jiems vieną nurodymą – nevalgyti vaisių nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Dievas perspėjo Adomą: „Nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes kai tik nuo jo valgysi, … [Skaityti toliau…]

Pradžios knygos trečiame skyriuje pasakojama istorija apie pirmąjį žmogų Adomą ir jo žmoną Ievą, kurie gyveno Edeno sode. Šis sodas buvo jų namai, kur jie galėjo laisvai naudotis visais sodo vaisiais, išskyrus vieno medžio vaisius – Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Dievas įspėjo Adomą: „Nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes kai tik nuo … [Skaityti toliau…]