Kai šiandien kompiuterio ekrane spustelime raidę „I“, tekstas grakščiai pasvyra į dešinę. Daugumai tai tiesiog būdas pabrėžti svarbią mintį, tačiau šis stilius, vadinamas italic, turi gilias šaknis, siekiančias Renesanso laikų Italiją. Pats terminas italic tiesiogiai kildinamas iš lotyniško žodžio italicus, reiškiančio „itališkas“. Tai nebuvo atsitiktinis pavadinimas – jį sugalvojo kiti Europos spaustuvininkai, norėdami įvardyti naują, madingą šriftą, atkeliavusį iš Venecijos meistrų dirbtuvių.
Renesanso laikais atsiradęs italic šriftas labai greitai įgijo ir religinę reikšmę: nors pirmasis jo panaudojimas buvo pasaulietinis – 1501 m. Aldo Manucijaus išleistas Vergilijaus tomelis – netrukus pasvirasis stilius tapo neatsiejamas nuo krikščioniškos spaudos. Spaustuvininkai pastebėjo, kad siauresnės, rankraštinę tradiciją primenančios raidės leidžia sutalpinti daugiau teksto į mažesnį puslapį, todėl italic pradėtas naudoti Biblijos komentarams, pamokslams, maldynams ir teologiniams traktatams, kurių leidyba buvo brangi ir apimties požiūriu sudėtinga. Be to, pasvirasis šriftas natūraliai priminė popiežiaus kanceliarijos ir vienuolynų skriptoriumų rašyseną, todėl suteikė tekstui autoriteto ir tęstinumo pojūtį. Taip iš Venecijos humanistų dirbtuvių kilusi tipografinė naujovė tapo vienu iš įrankių, padėjusių skleisti krikščionišką mokymą visoje Europoje.
Kas yra „italic“ ir kodėl jis pasvires?
Iš techninės pusės, italic yra pasviroji šrifto versija, sukurta remiantis kaligrafine rašysena. Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesiog mechaniškai pakreiptos paprasto šrifto raidės (tai vadinama oblique), o atskirai sukurtas stilius, imituojantis žmogaus ranka rašytą tekstą. Raidžių pasvirimas atsirado natūraliai: rašant greitai, žmogaus ranka linkusi šiek tiek krypti į dešinę, o linijos tampa siauresnės ir junglesnės. Būtent šis dinamiškas judesys ir buvo perkeltas į metalines spaudos formas.
Pirmasis šį stilių į pasaulį paleido legendinis Venecijos spaustuvininkas Aldas Manucijus (Aldo Manuzio) XVI a. pačioje pradžioje. Jis pastebėjo, kad to meto humanistų ir mokslininkų rankraščiai, rašyti vadinamuoju „kancleriniu“ stiliumi (cancelleresca), atrodo kur kas elegantiškiau ir asmeniškiau nei grubūs, standartiniai spaudos šriftai. Tačiau už estetinio grožio slypėjo ir labai praktiškas, verslus motyvas.
Revoliucinė idėja: knyga kiekvieno kišenėje
Renesanso Venecijoje knygos buvo prabangos prekė – didelės, sunkios ir spausdinamos didžiuliais šriftais. Aldas Manucijus norėjo tai pakeisti ir sukurti vadinamąsias „aštuntines“ knygas (octavo), kurios savo dydžiu primintų šiuolaikinius kišeninius leidinius. Iškilo rimta kliūtis: kaip į mažą puslapį sutalpinti visą Vergilijaus ar Dantės kūrybą, kad knyga netaptų stora lyg plyta?
Čia į pagalbą atėjo talentingas šriftų pjaustytojas Franeškas Grifas (Francesco Griffo). Jis sukūrė šriftą, kuris buvo ne tik pasviręs, bet ir gerokai siauresnis už įprastas raides. Kadangi pasvirusios raidės glaustosi glaudžiau, į vieną eilutę pavyko sutalpinti apie 25–30 % daugiau teksto. Tai leido dramatiškai sumažinti popieriaus kiekį, gamybos kainą, o knygas padaryti prieinamas kur kas platesniam ratui žmonių. Pirmasis toks leidinys pasirodė 1501 metais, ir tai buvo Vergilijaus poezijos rinkinys.
Kaip vardas „nuplaukė“ į Europą
Nors Manucijus bandė gauti išskirtines teises į šį šriftą iš Venecijos senato ir popiežiaus, sėkmė buvo tokia didelė, kad kitų šalių spaustuvininkai pradėjo jį masiškai kopijuoti. Prancūzų spaustuvininkai, matydami šią naujovę, pradėjo šriftą vadinti italic (itališkasis), pabrėždami jo kilmės šalį. Įdomu tai, kad pačioje Italijoje šis šriftas iki šiol vadinamas corsivo (bėgantis), nes jis primena bėgančią rankos liniją.
Šiandien sklandanti legenda apie tai, kad italic atsirado įkvėptas Pizos bokšto (Torre di Pisa) pasvirimo, tėra smagus istorinis pokštas. Bokštas pasviro dėl nestabilaus grunto, o šriftas – dėl genialaus noro sutaupyti vietos ir meilės grakščiai rašysenai. Visgi abu šie dalykai tapo neatsiejamais Italijos simboliais: vienas puošia miestų panoramas, o kitas – milijonus tekstų mūsų ekranuose.