Valandų liturgija yra oficiali, vieša ir bendra Katalikų Bažnyčios malda. Nors istoriškai ji dažniausiai buvo siejama su kunigais ir vienuoliais, šiandien ji vis dažniau vadinama Dievo tautos bendra malda. Lotyniškai ji įvardijama kaip Liturgia Horarum, o jos šimtmečius puoselėtas istorinis pavadinimas – Romos brevijorius (Breviarium Romanum). Tai nėra tiesiog asmeninis dvasinis pratimas, o nenutrūkstamas dialogas tarp Kristaus ir jo Bažnyčios, pašventinantis visą paros tėkmę.
Iki II Vatikano Susirinkimo (1962–1965) brevijoriaus kalbėjimas buvo laikomas beveik išskirtine dvasininkų ir vienuolių prievole. Tačiau Bažnyčios tėvų priimtas sprendimas sugrąžino šią maldą visiems tikintiesiems.
Sąvoka „Dievo tauta“ pabrėžia, kad maldoje dalyvauja visi: vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Kai bendruomenė ar individas meldžiasi Valandų liturgiją, jie tai daro ne savo vardu, o visos Bažnyčios vardu. Tai reiškia, kad net jei meldžiatės vienas savo kambaryje, jūs įsiliejate į milžinišką chorą, kuris tuo pačiu metu visame pasaulyje šlovina Dievą tomis pačiomis psalmėmis.
Svarbiausias lūžis įvyko 1970 m. lapkričio 1 d., kai popiežius Paulius VI paskelbė apaštalinę konstituciją Laudis Canticum (Garbės giesmė). Šiuo dokumentu buvo patvirtinta naujoji Valandų liturgijos tvarka. Pagrindiniai sprendimai buvo šie:
- Kalba: Leista melstis ne tik lotyniškai, bet ir gimtosiomis kalbomis, kad malda taptų suprantama kiekvienam pasauliečiui.
- Struktūra: Malda buvo supaprastinta, atsisakyta kai kurių pasikartojančių dalių (pvz., Aušrinės valandos), kad ją būtų galima derinti su darbu ir šeimos gyvenimu.
- Psalmių ciklas: Vietoj anksčiau buvusios vienos savaitės, psalmių ciklas buvo išskirstytas į keturias savaites, taip sumažinant kasdienį krūvį ir leidžiant giliau apmąstyti tekstus.
Kaip malda pašventina dieną?
Dievo tautos bendra malda yra sukurta taip, kad „sustabdytų“ laiką ir primintų apie Dievo buvimą čia ir dabar. Kiekviena valanda turi savo dvasinį atspalvį:
- Rytmetinė (Laudes): Prisikėlimo malda. Ji atliekama auštant, sveikinant Kristų kaip „Teisingumo saulę“.
- Dieninės valandos (Tercija, Seksta, Nona): Trumpi stabtelėjimai tarp darbų, skirti išlaikyti dvasinę ramybę dienos šurmulyje.
- Vakarinė (Vesperės): Padėkos pamalda. Leidžiantis saulei, Bažnyčia dėkoja už nuveiktus darbus ir Kristaus auką.
- Naktinė (Kompleta): Paskutinis atsidusimas prieš poilsį, patikint savo gyvybę Kūrėjui.
- Skaitymų valanda: Gilus mąstymas, kurį galima atlikti bet kuriuo metu, skaitant ilgus Biblijos ir šventųjų tekstus.
Valandų liturgijos šerdis yra Psalmynas. Tai 150 hebrajiškų giesmių, kurias giedojo dar karalius Dovydas, o vėliau – ir pats Jėzus Kristus. Dievo tautos maldoje psalmės tampa tiltu tarp Senojo Testamento istorijos ir šiuolaikinio žmogaus išgyvenimų: džiaugsmo, baimės, dėkingumo ar sielvarto.
Šalia psalmių visada skamba:
- Himnai: Poetiški kūriniai, nustatantys maldos nuotaiką.
- Trumpieji skaitiniai: Konkrečios Biblijos eilutės, skirtos dienos apmąstymui.
- Užtarimo maldos: Prašymai už Bažnyčią, pasaulį, sergančius ir mirusius.
Įdomus faktas yra tas, kad šioje maldoje naudojamos psalmės yra tarsi žmonijos jausmų žemėlapis. Jose rasite visko: nuo didžiausio džiaugsmo iki gilaus liūdesio ar net pykčio. Bažnyčia mus moko, kad meldžiantis šiomis eilutėmis, mes nešame Dievui visą pasaulio skausmą ir viltį. Tai tarsi dvasinis tiltas, jungiantis paprastą žmogų su amžinybe. Be to, ši malda yra tarsi nematomų gijų tinklas, apgaubiantis visą žemės rutulį. Kai jūs pradedate savo maldą, kažkur kitame pasaulio krašte kitas tikintysis galbūt baigia savąją. Taip malda tampa nenutrūkstama giesme, kuri niekada nenutyla. Tai suteikia ramybės žinant, kad niekada nesate vieni savo dvasiniame kelyje.