Kenotafas – tai tuščias kapas, paminklas žmogui, kurio kūnas palaidotas kitur arba apskritai nerastas. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos: kenos („tuščias“) ir taphos („kapas“). Tai simbolinis atminimo ženklas, skirtas pagerbti mirusįjį, net jei fizinio palaidojimo vietos nėra. Kenotafai atsirado labai seniai. Antikoje jie buvo statomi žuvusiems mūšiuose, nuskendusiems jūroje ar dingusiems be žinios. Tokie … [Skaityti toliau…]
Žodis „konsensusas“ kilęs iš lotyniško consensus – „sutarimas“, „bendras pritarimas“, „vieninga nuomonė“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas tiek politiniuose, tiek filosofiniuose tekstuose, žymint ne priverstinį, o laisvai pasiektą bendrą sprendimą. Romos politinėje kultūroje consensus reiškė visuomenės sluoksnių pritarimą valdžiai, o filosofijoje – harmoningą proto ir valios sutarimą. Iš lotynų kalbos žodis pateko į daugelį … [Skaityti toliau…]
Žodis „verdiktas“ kilęs iš lotyniško veredictum – „teisingai pasakyta“. Romėnų teisėje tai buvo prisiekusiųjų ar teisėjo paskelbtas galutinis sprendimas, laikomas autoritetingu ir nebeatšaukiamu. Ši reikšmė išliko per viduramžių lotynų ir prancūzų kalbas, o vėliau pateko į daugelį Europos kalbų, tarp jų ir lietuvių. Todėl ir šiandien „verdiktas“ pirmiausia siejamas su teisiniu sprendimu, kuriuo užbaigiama byla … [Skaityti toliau…]
Osteopatija – tai gydymo metodas, paremtas įsitikinimu, kad žmogaus kūnas yra vieninga visuma, kurios struktūros ir funkcijos glaudžiai susijusios. Osteopatai gydo rankomis, siekdami atkurti kūno pusiausvyrą, pagerinti kraujotaką, nervų veiklą ir natūralius gijimo procesus. Jie laikosi minties, kad kūnas turi įgimtą gebėjimą pats save gydyti, jei jam netrukdoma. Osteopatijos pradininkas Andrew Taylor Still (1828–1917) gimė … [Skaityti toliau…]
Japonų religijoje cikada simbolizuoja gyvenimo trumpumą, sielos virsmą, tylų sugrįžimą. Šintoizme ir budizme ji tampa beveik dvasiniu objektu – ji nereikalauja dėmesio, bet kai dingsta, tu jauti jos nebuvimą. Garsas, kuris palieka tuštumą. Kai kurios cikados rūšys, ypač Japonijoje, išgyvena metų ciklus po žeme, bet dar paslaptingesnės – Magicicada septendecim ir Magicicada tredecim, aptinkamos Šiaurės … [Skaityti toliau…]
Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade, 1740–1814) – viena kontraversiškiausių asmenybių literatūros istorijoje. Prancūzų aristokratas, filosofas ir rašytojas, kurio pavardė tapo bendriniu žodžiu „sadizmas“, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse. Tačiau būtent už grotų gimė jo žymiausi kūriniai, kurie iki šiol kelia diskusijas tarp literatūros kritikų, psichologų ir filosofų. De … [Skaityti toliau…]
Avesta yra pagrindinis zoroastrizmo religinių tekstų rinkinys, sudarytas Avestos kalba, senovės rytų iraniečių kalba. Šie tekstai, priskiriami pranašui Zaratustrai (Zoroastrui) ir jo pasekėjams, apima himnus, maldas, ritualų aprašymus, mitologiją ir teisės normas. Avesta susideda iš kelių dalių, įskaitant: Terminas „Zend“ (arba „Zand“) reiškia komentarus, vertimus ir aiškinimus, daugiausia parašytus vidurine persų (pahlavių) kalba, kurie lydi … [Skaityti toliau…]
Skaičius 666 dažniausiai vadinamas žvėries skaičiumi. Jo ištakos siekia Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygą (13:18), kur rašoma: „Kas turi išminties, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius. Jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.“ Šis skaičius tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų simbolių krikščioniškoje pasaulėžiūroje, o vėliau – ir visos Vakarų kultūros vaizduotėje. Jis dažnai siejamas … [Skaityti toliau…]
Dvylikos apaštalų evangelija (gr. Εὐαγγέλιον τῶν δώδεκα) pirmą kartą paminėta III a. pradžioje garsaus teologo Origeno. Savo „Homilijose apie Luko evangeliją“ jis išvardijo nepatikimus, eretiškus raštus, tarp kurių paminėjo ir šį pavadinimą. Origenas pabrėžė, kad nors daugelis bandė rašyti evangelijas, Bažnyčia pripažįsta tik keturias, o „Dvylikos evangelija“ yra viena iš tų, kurios liko už kanono … [Skaityti toliau…]
Kerintas buvo gnostikas ir ankstyvasis krikščionių mokytojas, veikęs Mažojoje Azijoje apie 100 m. po Kr. Jis laikomas vienu pirmųjų doketizmo (idėjos, kad Kristus tik „atrodė“ žmogumi) ir separatizmo pradininkų. Nors pati Kerinto evangelija (taip pat: Evangelija pagal Kerintą, angl. Gospel of Cerinthus) kaip fizinis tekstas neišliko, jos egzistavimą patvirtina Irenėjus, Epifanijus ir Eusebijus. Manoma, kad … [Skaityti toliau…]
Bazilidas buvo vienas pirmųjų ir įtakingiausių gnostikų mokytojų, veikęs Aleksandrijoje (Egiptas) apie 117–138 m. po Kr. Jis teigė, kad krikščionybė turi ne tik viešąjį mokymą, bet ir slaptą tradiciją, kurią jis neva gavo iš Glauko – apaštalo Petro aplinkos aiškintojo. Nors pati „Evangelija pagal Bazilidą“ neišliko, istoriniai šaltiniai (Origenas, Irenėjus, Hipolitas) vieningai mini, kad Bazilidas … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės raštijos istorijoje egzistuoja reiškinys, vadinamas „prarastaisiais apokrifais“. Tai tekstai, apie kurių egzistavimą žinome tik iš vėlesnių jų pasmerkimų ar draudžiamų knygų sąrašų. Viena tokių mįslių – Apolonijaus evangelija (taip pat žinoma kaip Evangelija pagal Apolonijų, lot. Evangelium Apollonii), kuri krikščioniškoje tradicijoje išliko tik kaip uždraustas pavadinimas. Šis kūrinys yra unikalus tuo, kad, skirtingai … [Skaityti toliau…]