Ankstyvosios krikščionybės raštijos istorijoje egzistuoja reiškinys, vadinamas „prarastaisiais apokrifais“. Tai tekstai, apie kurių egzistavimą žinome tik iš vėlesnių jų pasmerkimų ar draudžiamų knygų sąrašų. Viena tokių mįslių – Apolonijaus evangelija (taip pat žinoma kaip Evangelija pagal Apolonijų, lot. Evangelium Apollonii), kuri krikščioniškoje tradicijoje išliko tik kaip uždraustas pavadinimas.
Šis kūrinys yra unikalus tuo, kad, skirtingai nei Petro ar Tomo evangelijos, jis nepaliko po savęs nei vieno fragmento, nei vienos citatos. Tai „tuščias“ įrašas istorijoje, rodantis, kokia gausi ir įvairi buvo II–IV a. krikščioniška ir gnostinė literatūra, kurios didžioji dalis buvo tiesiog sunaikinta arba natūraliai išnyko.
Kur minima ši evangelija?
Pagrindinis šaltinis, patvirtinantis šio teksto egzistavimą, yra garsusis Decretum Gelasianum (Gelazijaus dekretas). Tai V a. dokumentas, priskiriamas popiežiui Gelazijui I (nors manoma, kad jį sudarė anoniminis autorius Pietų Galijoje), kuriame pateikiamas kanoninių ir apokrifinių knygų sąrašas.
Šiame dekrete, skyriuje apie nepatvirtintus ir atmestinus raštus, juodu ant balto įrašyta:
„Evangelium nomine Apollonii apocryphum“ (Liet. „Apolonijaus vardu pavadinta evangelija – apokrifas“).
Šis paminėjimas yra esminis įrodymas, kad bent iki V a. Bažnyčios vadovybė žinojo apie tokio teksto cirkuliavimą ir laikė jį pavojingu tikėjimui.
Kas galėjo būti šio teksto autorius?
Kadangi turinio nėra, mokslininkai kelia hipotezes apie galimą teksto kilmę. Yra dvi pagrindinės versijos:
- Apolonijus iš Tianos: Tai garsus I a. graikų filosofas, neopitagorininkas ir stebukladaris, kurio gyvenimas (aprašytas Filostrato) turėjo daug paralelių su Jėzaus gyvenimu. Tikėtina, kad tam tikros gnostinės grupės galėjo sukurti tekstą, kuriame krikščioniškas mokymas buvo persipynęs su Apolonijaus filosofija, o Bažnyčia tai suvokė kaip grėsmę Kristaus unikalumui.
- Eretikas Apolonijus: Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad tai galėjo būti vietinės krikščionių bendruomenės lyderis (pvz., susijęs su montanizmu ar kita srove), kurio vardu pavadintas raštas vėliau pateko į juoduosius sąrašus.
Ji minima tik bendruose „Dingusių krikščionių tekstų“ arba „Apokrifų sąrašų“ straipsniuose kaip istorinė nuoroda. Tai teksto „šešėlis“ – mes žinome, kad kažkas jį skaitė ir kažkas jį uždraudė.
Vienintelės žinomos istorinės ištraukos (nuorodos), kuriose minimas šis tekstas:
- Gelazijaus dekretas (lot. Decretum Gelasianum), V a.: Tai pagrindinis šaltinis, kuriame šis raštas oficialiai įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą. Lotyniškas originalo tekstas skamba taip:„Evangelium nomine Apollonii apocryphum“ (Vertimas: „Apolonijaus vardu pavadinta evangelija yra apokrifas“).
- Pseudo-Isidoro sąrašai (vėlesni viduramžių nuorašai): Kai kuriuose vėlyvesniuose rankraščiuose, kurie rėmėsi ankstesniais eretikų katalogais, tiesiog pakartojamas tas pats faktas:„Evangelia quae nomine Apollonii scripta sunt, non recipiuntur.“ (Vertimas: „Evangelijos, kurios parašytos Apolonijaus vardu, nepriimamos“).
Daugiau jokių eilučių, citatų ar turinio aprašymų šiuose šaltiniuose nėra. Tai tik bibliografinės nuorodos, patvirtinančios, kad toks tekstas egzistavo ir Bažnyčia jį žinojo pakankamai gerai, kad oficialiai uždraustų.