Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade, 1740–1814) – viena kontraversiškiausių asmenybių literatūros istorijoje. Prancūzų aristokratas, filosofas ir rašytojas, kurio pavardė tapo bendriniu žodžiu „sadizmas“, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse. Tačiau būtent už grotų gimė jo žymiausi kūriniai, kurie iki šiol kelia diskusijas tarp literatūros kritikų, psichologų ir filosofų.
De Sadas gimė Paryžiuje, kilmingoje šeimoje, ir nuo mažens buvo ruošiamas karinei karjerai. Tačiau jo asmeninis gyvenimas greitai tapo skandalų objektu. Markizas garsėjo lėbavimu, meilės nuotykiais ir provokuojančiu elgesiu, kuris XVIII a. Prancūzijos visuomenėje buvo laikomas nepriimtinu. 1777 m. jis buvo įkalintas Vienseno pilyje, o vėliau perkeltas į Bastiliją. Būtent Bastilijos celėje de Sadas parašė savo garsiausią ir tamsiausią romaną „120 Sodomos dienų“ (Les 120 Journées de Sodome). Šis kūrinys, rašytas ant 12 metrų ilgio siauro popieriaus ritinio, buvo paslėptas sienos plyšyje ir rastas tik po daugelio metų.
M. de Sado kūryba pasižymi negailestinga moralės dekonstrukcija. Jis atmetė krikščioniškas dorybes ir propogavo radikalų ateizmą bei hedonizmą. Jo filosofinė sistema rėmėsi idėja, kad Gamta pati yra žiauri, todėl žmogus, siekdamas absoliučios laisvės, turi teisę tenkinti visus savo instinktus, nepaisydamas jokių visuomenės ar religijos nustatytų normų. Romane „Justina, arba dorybės nelaimės“ (Justine ou les Malheurs de la vertu) jis pabrėžia tragišką mintį: dorybingas žmogus pasaulyje dažnai kenčia, o piktadarys klesti.
Nors daugelis jo amžininkų de Sadą laikė tiesiog nusidėjėliu ar pamišėliu, XX a. mąstytojai, tokie kaip Michelis Foucault ar Simone de Beauvoir, jį pamatė naujai. Jie vertino de Sadą kaip autorių, kuris išdrįso iki galo ištirti žmogaus psichikos tamsą ir valdžios santykį su kūnu. Markizo tekstai nėra tiesiog erotika – tai brutalus politinis ir filosofinis manifestas apie tai, kas nutinka, kai individas iškyla virš bet kokio įstatymo.
Paskutinius savo gyvenimo metus de Sadas praleido Šarentono (Charenton) psichiatrinėje ligoninėje, kur jam buvo leista statyti spektaklius su kitais ligoniais. Mirė jis 1814 m., palikdamas testamentą, kuriame prašė būti palaidotas be jokių ceremonijų ir kad jo vardas būtų ištrintas iš žmonių atminties. Tačiau istorija nusprendė kitaip – Markizas de Sadas išlieka viena ryškiausių figūrų, simbolizuojančių ribą tarp genijaus ir beprotybės bei amžiną žmogaus kovą su vidiniais demonais.
Markizo de Sado kūrybinis palikimas yra stebėtinai platus, apimantis ne tik skandalingus romanus, bet ir pjeses, politinius pamfletus bei apsakymus. Nors daugelį metų jo vardas buvo siejamas tik su pogrindine literatūra, šiandien jo tekstai analizuojami kaip svarbi Apšvietos laikotarpio dalis.
Markizo de Sado kūrinių sąrašas
Žymiausi romanai
- „120 Sodomos dienų, arba Libertinizmo mokykla“ (Les 120 Journées de Sodome, ou l’École du libertinage, parašytas 1785 m., išleistas 1904 m.). Tai pats radikaliausias autoriaus tekstas, parašytas Bastilijoje ant 12 metrų ilgio ritinio. Jame aprašoma matematiškai tiksli smurto ir išnaudojimo progresija.
- „Justina, arba Dorybės nelaimės“ (Justine ou les Malheurs de la vertu). Šis kūrinys turi tris skirtingas versijas:
- Pirmoji versija (1787 m.) – trumpas filosofinis romanas.
- Antroji versija (1791 m.) – išplėstas romanas, išgarsinęs autorių.
- Trečioji versija „Naujoji Justina“ (La Nouvelle Justine, 1797 m.) – dar ilgesnė, papildyta.
- „Žiuljeta, arba Ydos klestėjimas“ (Juliette ou les Prospérités du vice, 1797–1801 m.). Tai „Justinos“ priešprieša, pasakojanti apie Justinos seserį, kuri pasirenka amoralų kelią ir, priešingai nei sesuo, pasiekia turtų bei galios.
- „Aline ir Valkuras“ (Aline et Valcour, 1795 m.). Filosofinis ir epistolinis (laiškų formos) romanas, kuriame de Sadas supina utopines idėjas su savo radikalia pasaulėžiūra.
Filosofiniai ir dramos kūriniai
- „Filosofija buduaruose“ (La Philosophie dans le boudoir, 1795 m.). Tai dialogų forma parašytas kūrinys, kuriame jauna mergina mokoma libertinizmo filosofijos. Jame įterptas garsusis politinis intarpas: „Prancūzai, dar vienas pastangas, jei norite būti respublikonai“.
- „Meilės nusikaltimai“ (Les Crimes de l’amour, 1800 m.). Apsakymų rinkinys, kurį lydėjo svarbi pratarmė „Idėjos apie romanus“, kurioje de Sadas išdėstė savo literatūros teoriją.
- „Oksiternas, arba Saracėnų nelaisvė“ (Oxtiern ou les Malheurs du libertinage, 1791 m.). Viena iš nedaugelio de Sado pjesių, kuri buvo pastatyta teatre jam dar gyvam esant.